Uteniškio dailininko Laimono Šmergelio piešiami vaikai apkeliavę visą Lietuvą. Pūstažandžiai, raudonomis ševeliūromis – jie lyg pasakų herojai gyvena autentišką gyvenimą paveiksluose. Laimonas prisipažįsta: ne visada jo darbai buvo tokie šviesūs ir šilti. „Tapus tėvu keičiasi ne tik gyvenimas, bet ir kūryba. Atsiranda branda, bet vaikiškumas taip pat išlieka“, – tikina vaikų darželyje dirbantis menininkas.
Laimonas Šmergelis apie...
...kūrybą. Nuolat sulaukiu klausimų, kodėl piešiu vaikus. Sunku prisiminti, kaip viskas prasidėjo. Manau, kad nė vienas dailininkas nepasakys, kodėl kuria tą ar aną. Tiesiog atsitinka gyvenime kažkas ypatingo, kas pastūmėja tam tikriems poelgiams ar pasikeitimams. Ne visada piešiau vaikus. Mano kūryboje buvo ir religijos, ir mistikos, velnių ir angelų, buvo moters tema. Darbai pradėjo keistis gimus sūnui Edminui.
Stebėdamas jo grimasas, veido išraiškas, nuotaikas pajutau, kad visa tai noriu analizuoti ir savo kūryboje. Agresiją pakeitė saulėtos temos. Dingo jaunatviškas kvailiojimas tiek tapyboje, tiek apskritai gyvenime. Pirmiausia piešiu vaiko veido išraišką. Nuo jos priklauso, koks jis veikėjas ar charakteris bus, kokioje situacijoje dalyvaus. Kartais siužetai gimsta labai netikėtai, spontaniškai. Atsitiktinai pamatytas vaizdas, reklama, filmas, įdomus vaiko elgesys prekybos centre, mano vaiko išdaigos namuose taip pat gali lemti paveikslo temą. Būna, kad interpretuoju jau anksčiau savo paties tapytą siužetą. Dažniausiai tai išeina savaime, nesąmoningai. O kartais atrodo, kad dar ne viską papasakojau viename ar kitame paveiksle, tad kuriu istorijos tęsinį.
...tėvystę. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna įvykių, pakeičiančių susiformavusias nuostatas, požiūrį, o gal net – įpročius. Iš to buvusio gyvenimo griuvėsių pamažu pradeda kilti nauja imperija. Ji lyg ir tavo, atrodytų, turėtum nieko nebijoti, bet kažkaip nedrąsu, nes viskas nauja. Gimus sūnui sužavėjo mano naujasis pasaulis. Žvelgiant į Edminą, matant, kaip jis auga, tobulėja, užplūsta ypatingas jausmas. Kaip menininkas supratau labai svarbią žinią: geriausią savo kūrinį aš jau sukūriau. Sakoma, kad menininkui sunku būti geru tėvu. Dalis tiesos yra.
Kūryba atima labai daug dvasinių ir netgi fizinių jėgų, todėl pasitaiko, kad pritrūksta laiko vaikui, šeimai. Užtat tuo metu, kai nekuriu, visas būnu su brangiais žmonėmis. Man labai svarbu auginti vaiką taip, kad jis tikrai jaustųsi mylimas, svarbus ir saugus. Kad turėtų tai, kas jį džiugina. Dažnai parodau, kad juo didžiuojuosi. Taip pat mėgstu jį palepinti. Žinoma, netenkiname kiekvienos užgaidos. Vaikas turi užsidirbti, kad žinotų, jog troškimai išsipildo tik tada, kai pats dėl jų stengiesi.
...vyriškus pokalbius. Sūnui dabar devyneri. Jis labai sumanus ir smalsus, todėl pokalbių temų nepritrūkstame. Dažnai tenka gerai pasukti smegenis, kad atsakyčiau į jo klausimus. Taip pat supratau, jog tėčiai turi patys tobulėti kartu su vaikais, kad galėtų tinkamai ir produktyviai bendrauti. Vadinasi, turi domėtis įvairiais kompiuteriniais žaidimais, „transformeriais“, „bakuganais“, „bentenais“ ir dar galybe kitų sutvėrimų.
Džiaugiuosi, kad sūnus vis dar tiki Kalėdų Seneliu ir rašo jam laiškus. Aš taip pat tikiu, žinoma, ne Kalėdų Seneliu, galbūt aukštesnėmis jėgomis, kurios man padeda. Būna, prieš kurdamas mintyse sukalbu maldelę, kad paveikslas pasisektų. Juk daugelis, leisdamiesi į tolimesnę kelionę ar skrisdami lėktuvu, mintyse pagalvoja „Duok Dieve, kad viskas sėkmingai.“ Lygiai taip pat ir vaikams, manau, svarbu kažkuo tikėti.
Stengiamės įgyvendinti didžiąją dalį sūnaus Kalėdų Seneliui rašomų troškimų. Tai labai svarbu. Jeigu vaikas nejaučia jokios šilumos, jis būna atšiauresnis ir agresyvesnis, jam sunkiau ne tik tikėti, bet ir pasitikėti.
...tai, ką dailininkas veikia darželyje. Vaidinu pedagogą. O jeigu rimtai, esu baigęs dailės pedagogiką, tačiau niekada negalvojau, kad teks dirbti pagal specialybę. Ir štai – darželyje aš jau dešimt metų. Šiandien šis darbas – tai dar vienas neišsemiamas kūrybos šaltinis. Man vaikai nėra tik paprasčiausi vaikai, jie kartais tampa mano kolegomis. Su savo ugdytiniais pasirenkame mums visiems patinkančią temą ir kartu kuriame. Metų pabaigoje surengiame bendrą parodą. Mane žavi toks kūrybinis procesas. O juos – įvertinimas. Pasijusti svarbiam ir reikšmingam, kai esi dar mažas, – juk tai kiekvieno vaiko svajonė.
...darbą su neįgaliaisiais. Taip, anksčiau tikrai vedžiau dailės kursus neįgaliesiems. Neįgalūs žmonės yra daug jautresni nei sveikieji. Dėl savo patirties ir išgyvenimų į kai kuriuos dalykus jie žvelgia giliau. Daugeliui kūryba leidžia atskleisti savo jausmus, pasijusti įvertintiems. Kad jiems tai svarbu, ypač matyti neįgaliųjų organizuojamose kūrybos parodose. Džiaugiuosi, kad keletą iš jų pastūmėjau tolesnei kūrybai: dalis įstojo į tautodailininkų sąjungą, rengia personalines parodas. Gera žinoti, kad esu bent kažkuo prie to prisidėjęs.
...gyvenimą miestelyje. Niekada neskubėjau kraustytis į didmiestį. O kodėl turėčiau? Utenoje mano gimtinė, mano šaknys, tėvai. Čia man ir sienos padeda. O kultūrinių renginių gausa ir didmiesčio siūlomos pramogos bei pagundos, manau, man tik trukdytų kurti. Didmiestyje gera pabūti vieną dieną. Apeini parodas, pasižmonėji, o vakare ištinusia galva grįžti į namus ir jautiesi čia toks laimingas. Galiausiai supranti, kad vis dėlto geriausia yra namuose. Tik juose galiu dirbti. Galbūt todėl ir nemėgstu kūrybinių stovyklų bei plenerų.
...parodas. Parodas iki šiol rengiu dažnai. Tačiau jos mane išvargina dvasiškai. Nors be parodų taip pat negaliu – tai tarsi egzaminas ar veiklos ataskaita. Dabar nusprendžiau jų organizuoti mažiau. Rinktis tas vietas, kur dar nebuvau, kur norėčiau būti aš ir kur norėtų žmonės, kad būčiau. Džiaugiuosi, kad mano paveikslų vis dar kažkam reikia. Kad juos žiūri ir perka. Tai taip pat skatina kurti. Tikrai negalėčiau tapyti tik dėl savęs ir kaupti visų savo darbų. Mano paveikslai iškeliauja, o jų vietoje atsiranda vis kiti. Juk ar ne tam duodami talentai ir gebėjimai, kad jais dalintumės su kitais?
Apie L. Šmergelį trumpai
Gimė. 1972 m. birželio 25 d. Utenoje.
Mokėsi. Utenos dailės mokykla, Šiaulių pedagoginis universitetas (įgytas dailės ir darbų bakalauro ir humanitarinių mokslų dailėtyros magistro laipsniai).
Parodos. Nuo 1990 m. surengė daugiau kaip 30 autorinių ir dalyvavo per 40 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Kūrybos personažas. „Vaiko, kaip pagrindinio personažo, naudojimas tapo tarsi profesine liga. Negaliu ramiai praeiti pro žurnalų lentynas nepavartęs mamoms ir vaikams skirtų leidinių. Neatsispiriu pažvelgti į išskirtinių bruožų turintį mažylį ir jam nusišypsoti. Bandau įsivaizduoti jį kaip įdomų savo būsimo paveikslo personažą. Galiausiai taip ir išeina, kad nutapytas linksmas veidukas tampa rokeriu, supermenu ar žveju. Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas.“
Vertinimas. „L. Šmergelis mums siūlo mūsų pačių atvaizdus. Mūsų pačių svajones, kurios neišsipildė, mūsų viltis, kurias apleidome, ir mūsų jausmus, kuriuos uždarėme ir nebemokame su jais gyventi“, – kūrybą apibūdina menotyrininkas Remigijus Venckus.
2011 sausio mėn.17 d.