Žmogaus egzistencija neįsivaizduojama be estetinės patirties. Estetinė patirtis visada siejama su meninės kūrybos produktais. Dažnai susidaro nuomonė, kad menui ne visada skiriamas didelis dėmesys. Dėmesio stoka argumentuojama socialinės, politinės, švietimo ar kokiomis panašaus pobūdžio problemomis, jų aktualizavimu. Dažną kūrėją aplanko apmaudas, kai meno kūrinys dėl ne tinkamo arba mažo finansavimo beveik nepasiekia žiūrovo. Dera pastebėti, kad egzistuoja privačios iniciatyvos kurios atlieka gelbėtojo vaidmenį. Krizė, atrodžiusi kaip kažkokia jūra be krantų, privačios, pilietinių paskatų sąlygotos, iniciatyvos dėka pradeda siaurėti.
Privati iniciatyva leidžia meno kūriniams ne tik išvysti parodoms skirtų salių šviesą, bet ir meno mylėtojui susitikti su kūriniu ir kūrinio autoriumi. Susitikimas tampa švente kuri neįmanoma be mecenatų. Ne vienus metus Lietuvoje veikiantis projektas “Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” yra remiamas įvairių įmonių. Meno finansavimas vis dar lieka naujove Lietuvoje. Rasti rėmėjų ypač sunku mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Šaunu, kad parama leidžia kūrinius rodyti ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Dažnai sostinės erdvė suvokiama kaip elitinė. Sostinė ir joje eksponuojamas menas tapo prestižiniu ir vertingu. Tiek menininkai, tiek kūrėjai, tiek menotyrininkai ir net vartotojai tampa uždaros sostinės kultūros bendruomenės dalyviais. Sucentruota ir lokali kultūros erdvė ilgainiui virsta vos ne privačia uždara ir snobiška struktūra. Neįsivaizduojama, kas vyksta už miesto ribų. Tiems, kas gyvena už šių ribų beveik neįmanoma pasijusti savu sostinės erdvėje. Šią klaikią situaciją bando išsklaidyti projektas “Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” ir dailės kūrinius kiek įmanoma drąsiau išcentruoti / išeksponuoti įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tos pačios kaip ir Vilniuje meno kūrinių kolekcijos eksponuojamos Kaune, Raudonėje, Trakų Vokėje, Anykščiuose, Kelmėje ir Klaipėdoje.
Žymių Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių kolekcijos pristatomos istoriniuose, gilias tradicijas turinčiuose dvaruose ir panašaus pobūdžio pastatuose. Klasikai tinkamose erdvėse susijungia šiuolaikiškas, modernus meno kūrinys ir istorinis nuo vietinės nuotaikos pakitimų priklausantis kultūros kontekstas. Dabartis ir ateitis tampriai sujungiami. Kokybišku menu sujungiamos tarp miestų tvyrančios skirtingos kultūros.
Projekto veiklą nereikėtų suvokti kaip asmeninės meno kolekcijos sudarymą, kolekcionavimą ir eksponavimą. Asmeninė kolekcija yra vertinga tik asmeniui, ji ilgą savo egzistencijos laikotarpį praleidžia lokalioje, uždaroje, paslaptimi apgaubtoje vietoje. Vargu ar pilnos kolekcijos išvysta visuomenę. Projekto “Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” organizatoriai nesiekia sudaryti išsamios retrospektyvinės teminį braižą turinčios kolekcijos. Kūrinių kolekcijos neturi jokio pavadinimo Projektą lydinčioje reklaminėje grafikoje visur pažymimas tik autoriaus vardas ir pavardė. Kūrinių tema lieka paslaptimi iki tol kol žiūrovas apsilanko parodinėje erdvėje. Apsilankius parodoje nežinia paverčiama nuotykiu. Kūrinių kolekcijos žymi tam tikrą ne seną kūrėjo stilistikos posūkį. Kai kurios parodos gali pretenduoti į retrospektyvos statusą (pvz. Algirdo Petrulio). 2009 m. buvo įmanoma išvysti savotišką menininko evoliuciją eksponuojamą vienoje parodoje. Tapybos kaita ypač subtili, nėra ekspresyvaus blaškymosi, egzistuoja vientisa tikslinė kūrybos linija. Tokie kūriniai, kaip A. Petrulio, vartojami ne tik kaip estetinio pasigėrėjimo objektai, bet ir kaip vertę turinčios kultūros prekės. 2009 m. metais didelio kūrinių vartotojų susidomėjimo susilaukė menininkės iš Gruzijos Maka Batiašvili kūryba. Minimalaus siužeto, taupaus, bet ekspresyvaus potėpio, taupios spalvos, deformuotų kūnų personažai artimi ne tik pirosmaniškajai gruzinų tapybai, bet ir Lietuvių primityviajam menui. Gruodžio mėnesį Vilniaus rotušėje surengtoje bendroje menininkų parodoje buvo pastebėtas ypač įdomus Maka Batiašvili ir Jono Dniliausko tapybos sąskambis. J. Daniliausko tapybai taip pat būdingas taupus potėpis, bei deformuota, primityvistinei estetikai artima kūno, daikto, pastato ar medžio forma. Šis braižas suponuoja egzistuojant tamprius žmogaus ir žemės ryšius, kurie dar labiau pabrėžiami Nomedos Saukienės tapyboje. Gėlių, augalų kamienų, žiedų žydėjimo susipynime atveriami begaliniai pievų toliai. Atrodo, kad tapybos kūrinys siekia perteikti žemės ir iš jos gimstančios augalijos kvapą. Autorė išradingai ir jautriai į vieną visumą supina savo artimų žmonių - vaikų portretus ir savo gyvenamojoje aplinkoje apgyvendintus daiktus. Gerąja prasme supraskite mano mintį, kad ji - N. Saukienė, kaip ir J. Daniliauskas konstatuoja savo ryšį su kaimiškąja iš gamtos atėjusia būtimi.
Būtis kaip stichiška ir ekspresyvi sistema atsiveria Eugenijaus Nalevaikos kūryboje. Čia būtis tvyro kaip atsikartojanti išdžiuvusi akvarelės spalvos poetinė tąsa. Nepatogi, neromantiška poetika regima Aliaus Berdenkovo skulptūroje. Poetika virsta skausmu ir kančia. Veikėjai išgyvena savo kūno savanorišką destrukciją. Skulptūrinėse formose menininkas projektuoja baimę susijusią su naikinimu ir susinaikinimu. Kitokie, švelnūs ir ypač estetizuoti tapybos darbai, kuriuose specialiai integruojama saloninio meno maniera yra Laimono Šmergelio. 2009 m. projektas “Menas senuose Lietuvos dvaruose” išleido kūrėjo albumą, kuriame suaugusio žmogaus fantazijos perkeliamos į vaikišką suromantintą kūną. Šiais metas ruošiama leisti ir kitų menininkų kūrinių albumus, katalogus. Taip pat siekiama Lietuvos menininkus reprezentuoti užsienyje - Rytų ir Vakarų Europoje. 2009 m. į projektinę veiklą noriai įsijungė ir muzikos kūrėjai. Parodos Kaune jau kurį laiką atidaromos muzikinių improvizacijų fone.
Nors projekte visada didelis dėmesys skiriamas tapybos kūriniams, tačiau kūrinių kolekcijos papildomos Gintaro Česonio (2008 m.) ir Remigijaus Venckaus (2010 m.) fotografijomis. G. Česonio kūryboje ne tik poetizuojama, bet greičiau net sakralizuojama kiekviena fotografijose įstrigusi erdvė, objektas, daiktas ar žmogus. Kitame poetikos lygmenyje atsiveria R. Venckaus fotografijų įkaitai. Autorius specialiai jungia tekstą ir fotografiją, nevengia fotografiją eksponuoti, kaip teksto iliustraciją ir taip visą ekspoziciją paversti atverstos knygos puslapių skaitymo aktu.
Įdomi deformuotų kūnų ir veidų sistema atsiveria Vilmos Markauskaitės tapyboje. Minimalus siužetas leidžia susikoncentruoti ties drobėje susitikusiais kūnais ir jų atliekamu veiksmu. Siužetas kuriamas paties žiūrovo, nes kūriniams sąmoningai nesuteikiamas joks išsamus pavadinimas. Arvydas Kašauskas 2010 m. projekte taip pat pristato figūrinio pobūdžio tapybą. Dominuoja geometrizuotų formų moters figūros, geometrinis urbanistinis ir gamtinis peizažas. Spalvų derinių ir objektų komponavimo sistema suponuoja lyrikos ir nostalgijos jausmus. Virginijaus Viningo tapyboje susitinkame su agresyviu ir ekspresyviu portretu. Vientiso, artimo monochromijai, kolorito ir nubėgusio dažo dėka formuojamas portreto kaip atsitiktinumo, agresijos kaip momentinės būsenos įspūdis. Latvijos menininko Harijs Brants kūryboje agresija neutralizuojama. Agresyvi gali pasirodyti šaržuota žmogaus kūno tapatybė. Keri detalūs portretuojamųjų veidai. Detalumas, ornamentiškumas ir savotiškas iliustratyvumas jungiamas Miglės Kosinskaitės tapyboje. Portretinio pobūdžio kūriniuose vyrauja seksualus moters kūnas.
Tapyba kaip kelionės forma atsiskleidžia kazakstaniečio Yevgeniy Fridlin drobėse. Poetizuotas melancholiškas miestas tirštų potėpių gausoje tampa mirgančia, gyva sistema. Abstraktume savotiškoje būties migloje skęsta Viginto Stankaus peizažai. Melancholiški pasaulio sistemos fragmentai kvestionuoja peizažui priklausančio gylio, erdvės ir gaivios būties pojūtį. Abstrakčioje sistemoje artimoje skysčio, tąsaus ir glitnaus pagrindu sukurtoje aplinkoje daiktai, kūnai ir jų dalys tampa visos nuolat kintančios erdvės įkaitu įformintu Arūno Daujoto tapyboje. Vytauto Eigirdo kūriniuose žmogaus, dažniausiai moters seksualumas veda į pasitenkinimo erdvę. Čia tapyba tampa estetinio beveik seksualinio pasigėrėjimo projektu, naujos kūno estetikos paieškos metodu. Mitologinis arba įmitologintas kūnas nurodantis į istorijos ir dabarties santykių virpėjimą atskleidžiamas menininko iš Ukrainos Sergej Novikov tapyboje. Tikrovišku portretu, atliktu tekstilės meno priemonėmis, žavi Ingos Likšaitės kūryba. Autorė tobulai atveria tekstilės ir šiuolaikinių medijų, tokių kaip fotografija ar televizoriaus ekranas, santykį. Romantizuotos, nuotykiams skirtos neregėtos, bet intuityviai pajaustos miestų ir gamtos erdvės perkėlimas yra reikšmingas Jūratės Mykolaitytės tapyboje.
Tekste glaustai aptarta 2008 - 2010 m. projekte eksponuojamų menininkų kūryba rodo, kad projekte didelis dėmesys skiriamas žmogaus vaizdui. Kūnas apie kurį ne tik sudėtinga kalbėti, bet kartais ir pavojinga, tampa pagrindine projekto ašimi. Regime savotišką kūno galimybių evoliuciją. Kūnas tarsi juda nuo primityvistinio iki siurrealistinio, nuo abstrakcionistinio iki hiperrealistinio savo atvaizdo. Taip pat svarbi kūriniuose atsiskleidžianti poetika, kuri taip pat išryškėja miesto ir gamtos erdvių sankirtos aktualizavimo metu.
Projekto organizatoriai svarsto, ateityje skirtingas
kūrybos formas jungti į bendro pobūdžio vienas kitą papildančiose kelių autorių
kūrybos parodas. Taip pat atkakliai ieškoma naujų projekte dalyvaujančių
menininkų reprezentavimo erdvių ir formų. Šaunu, kad projektas nėra lokalus.
Mažuose miesteliuose gyvenantys kultūros žmonės, meno mylėtojai dažnai
pasigenda gero, kokybiško meno eksponuojamo ne sostinėje. Dar didesnis alkis
ištinka kai nėra įmanoma įsigyti kokybiškų meno kūrinių. Lokalią ir
centralizuotą kultūrą bando išplėsti šio projekto organizatoriai. Teko
bendrauti su ne vienu žymiu Lietuvoje ir užsienyje menininku. Kūrėjai teigiamai
atsiliepia apie projektą. Noriai į jį įsijungia. Ne paslaptis, kad menininkai
ir patys rodo iniciatyvą dalyvauti šioje veikloje. Taip pat teko girdėti, kad
šis projektas vienas rimčiausių tokio pobūdžio veiklų Lietuvos kultūros
padangėje. Reikia pastebėti, kad meno parodų iniciatyvų egzistuoja ne mažai,
tačiau neretai pasitaiko, kad vos kelis kartus surengti projektai nutrūksta ir
niekada neatgyja. Pasitaiko, kad jų lokacija ypač siaura, kad jų tęstinumo
beveik nėra, o kokybė visada vienoda. Džiugu, kad projektas “Menas senuosiuose
Lietuvos Dvaruose” plečiasi, keičia savo formą, organizatoriai taiko įvairias
marketingo strategijas, o menas kaip prekė ne nuvertėja, bet įgauna naują,
kokybišką estetinę ir piniginę vertę.
Projektas “Menas senuosiuose Lietuvos Dvaruose 2010” vyks nuo balandžio1d. iki 2011 m. sausio 15 d. Daugiau informacijos www.menasdvaruose.lt .
Menotyrininkas Remigijus Venckus
El. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Žmogaus egzistencija neįsivaizduojama be estetinės patirties. Estetinė patirtis
visada siejama su meninės kūrybos produktais. Dažnai susidaro nuomonė, kad
menui ne visada skiriamas didelis dėmesys. Dėmesio stoka argumentuojama
socialinės, politinės, švietimo ar kokiomis panašaus pobūdžio problemomis, jų
aktualizavimu. Dažną kūrėją aplanko apmaudas, kai meno kūrinys dėl ne tinkamo
arba mažo finansavimo beveik nepasiekia žiūrovo. Dera pastebėti, kad egzistuoja
privačios iniciatyvos kurios atlieka gelbėtojo vaidmenį. Krizė, atrodžiusi kaip
kažkokia jūra be krantų, privačios, pilietinių paskatų sąlygotos, iniciatyvos
dėka pradeda siaurėti. Privati iniciatyva leidžia meno kūriniams ne tik išvysti
parodoms skirtų salių šviesą, bet ir meno mylėtojui susitikti su kūriniu ir
kūrinio autoriumi. Susitikimas tampa švente kuri neįmanoma be mecenatų. Ne
vienus metus Lietuvoje veikiantis projektas “Menas senuosiuose Lietuvos
dvaruose” yra remiamas įvairių įmonių. Meno finansavimas vis dar lieka naujove
Lietuvoje. Rasti rėmėjų ypač sunku mažesniuose Lietuvos miestuose ir
miesteliuose. Šaunu, kad parama leidžia kūrinius rodyti ne tik Vilniuje, bet ir
kituose Lietuvos miestuose. Dažnai sostinės erdvė suvokiama kaip elitinė.
Sostinė ir joje eksponuojamas menas tapo prestižiniu ir vertingu. Tiek
menininkai, tiek kūrėjai, tiek menotyrininkai ir net vartotojai tampa uždaros
sostinės kultūros bendruomenės dalyviais. Sucentruota ir lokali kultūros erdvė
ilgainiui virsta vos ne privačia uždara ir snobiška struktūra.
Neįsivaizduojama, kas vyksta už miesto ribų. Tiems, kas gyvena už šių ribų
beveik neįmanoma pasijusti savu sostinės erdvėje. Šią klaikią situaciją bando
išsklaidyti projektas “Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” ir dailės kūrinius
kiek įmanoma drąsiau išcentruoti / išeksponuoti įvairiuose Lietuvos miestuose
ir miesteliuose. Tos pačios kaip ir Vilniuje meno kūrinių kolekcijos
eksponuojamos Kaune, Raudonėje, Trakų Vokėje, Anykščiuose, Kelmėje ir
Klaipėdoje.
Žymių Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių kolekcijos pristatomos
istoriniuose, gilias tradicijas turinčiuose dvaruose ir panašaus pobūdžio
pastatuose. Klasikai tinkamose erdvėse susijungia šiuolaikiškas, modernus meno
kūrinys ir istorinis nuo vietinės nuotaikos pakitimų priklausantis kultūros
kontekstas. Dabartis ir ateitis tampriai sujungiami. Kokybišku menu sujungiamos
tarp miestų tvyrančios skirtingos kultūros.
Projekto veiklą nereikėtų suvokti kaip asmeninės meno kolekcijos sudarymą,
kolekcionavimą ir eksponavimą. Asmeninė kolekcija yra vertinga tik asmeniui, ji
ilgą savo egzistencijos laikotarpį praleidžia lokalioje, uždaroje, paslaptimi
apgaubtoje vietoje. Vargu ar pilnos kolekcijos išvysta visuomenę. Projekto
“Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” organizatoriai nesiekia sudaryti išsamios
retrospektyvinės teminį braižą turinčios kolekcijos. Kūrinių kolekcijos neturi
jokio pavadinimo Projektą lydinčioje reklaminėje grafikoje visur pažymimas tik
autoriaus vardas ir pavardė. Kūrinių tema lieka paslaptimi iki tol kol žiūrovas
apsilanko parodinėje erdvėje. Apsilankius parodoje nežinia paverčiama nuotykiu.
Kūrinių kolekcijos žymi tam tikrą ne seną kūrėjo stilistikos posūkį. Kai kurios
parodos gali pretenduoti į retrospektyvos statusą (pvz. Algirdo Petrulio). 2009
m. buvo įmanoma išvysti savotišką menininko evoliuciją eksponuojamą vienoje
parodoje. Tapybos kaita ypač subtili, nėra ekspresyvaus blaškymosi, egzistuoja
vientisa tikslinė kūrybos linija. Tokie kūriniai, kaip A. Petrulio, vartojami
ne tik kaip estetinio pasigėrėjimo objektai, bet ir kaip vertę turinčios
kultūros prekės. 2009 m. metais didelio kūrinių vartotojų susidomėjimo
susilaukė menininkės iš Gruzijos Maka Batiašvili kūryba. Minimalaus siužeto,
taupaus, bet ekspresyvaus potėpio, taupios spalvos, deformuotų kūnų personažai
artimi ne tik pirosmaniškajai gruzinų tapybai, bet ir Lietuvių primityviajam
menui. Gruodžio mėnesį Vilniaus rotušėje surengtoje bendroje menininkų parodoje
buvo pastebėtas ypač įdomus Maka Batiašvili ir Jono Dniliausko tapybos
sąskambis. J. Daniliausko tapybai taip pat būdingas taupus potėpis, bei
deformuota, primityvistinei estetikai artima kūno, daikto, pastato ar medžio
forma. Šis braižas suponuoja egzistuojant tamprius žmogaus ir žemės ryšius,
kurie dar labiau pabrėžiami Nomedos Saukienės tapyboje. Gėlių, augalų kamienų,
žiedų žydėjimo susipynime atveriami begaliniai pievų toliai. Atrodo, kad
tapybos kūrinys siekia perteikti žemės ir iš jos gimstančios augalijos kvapą.
Autorė išradingai ir jautriai į vieną visumą supina savo artimų žmonių - vaikų
portretus ir savo gyvenamojoje aplinkoje apgyvendintus daiktus. Gerąja prasme
supraskite mano mintį, kad ji - N. Saukienė, kaip ir J. Daniliauskas
konstatuoja savo ryšį su kaimiškąja iš gamtos atėjusia būtimi.
Būtis kaip stichiška ir ekspresyvi sistema atsiveria Eugenijaus Nalevaikos
kūryboje. Čia būtis tvyro kaip atsikartojanti išdžiuvusi akvarelės spalvos
poetinė tąsa. Nepatogi, neromantiška poetika regima Aliaus Berdenkovo
skulptūroje. Poetika virsta skausmu ir kančia. Veikėjai išgyvena savo kūno
savanorišką destrukciją. Skulptūrinėse formose menininkas projektuoja baimę
susijusią su naikinimu ir susinaikinimu. Kitokie, švelnūs ir ypač estetizuoti
tapybos darbai, kuriuose specialiai integruojama saloninio meno maniera yra
Laimono Šmergelio. 2009 m. projektas “Menas senuose Lietuvos dvaruose” išleido
kūrėjo albumą, kuriame suaugusio žmogaus fantazijos perkeliamos į vaikišką
suromantintą kūną. Šiais metas ruošiama leisti ir kitų menininkų kūrinių
albumus, katalogus. Taip pat siekiama Lietuvos menininkus reprezentuoti
užsienyje - Rytų ir Vakarų Europoje. 2009 m. į projektinę veiklą noriai
įsijungė ir muzikos kūrėjai. Parodos Kaune jau kurį laiką atidaromos muzikinių
improvizacijų fone.
Nors projekte visada didelis dėmesys skiriamas tapybos kūriniams, tačiau
kūrinių kolekcijos papildomos Gintaro Česonio (2008 m.) ir Remigijaus Venckaus
(2010 m.) fotografijomis. G. Česonio kūryboje ne tik poetizuojama, bet greičiau
net sakralizuojama kiekviena fotografijose įstrigusi erdvė, objektas, daiktas
ar žmogus. Kitame poetikos lygmenyje atsiveria R. Venckaus fotografijų įkaitai.
Autorius specialiai jungia tekstą ir fotografiją, nevengia fotografiją
eksponuoti, kaip teksto iliustraciją ir taip visą ekspoziciją paversti
atverstos knygos puslapių skaitymo aktu.
Įdomi deformuotų kūnų ir veidų sistema atsiveria Vilmos Markauskaitės tapyboje.
Minimalus siužetas leidžia susikoncentruoti ties drobėje susitikusiais kūnais
ir jų atliekamu veiksmu. Siužetas kuriamas paties žiūrovo, nes kūriniams
sąmoningai nesuteikiamas joks išsamus pavadinimas. Arvydas Kašauskas 2010 m.
projekte taip pat pristato figūrinio pobūdžio tapybą. Dominuoja geometrizuotų
formų moters figūros, geometrinis urbanistinis ir gamtinis peizažas. Spalvų
derinių ir objektų komponavimo sistema suponuoja lyrikos ir nostalgijos
jausmus. Virginijaus Viningo tapyboje susitinkame su agresyviu ir ekspresyviu
portretu. Vientiso, artimo monochromijai, kolorito ir nubėgusio dažo dėka
formuojamas portreto kaip atsitiktinumo, agresijos kaip momentinės būsenos
įspūdis. Latvijos menininko Harijs Brants kūryboje agresija neutralizuojama.
Agresyvi gali pasirodyti šaržuota žmogaus kūno tapatybė. Keri detalūs
portretuojamųjų veidai. Detalumas, ornamentiškumas ir savotiškas
iliustratyvumas jungiamas Miglės Kosinskaitės tapyboje. Portretinio pobūdžio
kūriniuose vyrauja seksualus moters kūnas.
Tapyba kaip kelionės forma atsiskleidžia kazakstaniečio Yevgeniy Fridlin
drobėse. Poetizuotas melancholiškas miestas tirštų potėpių gausoje tampa
mirgančia, gyva sistema. Abstraktume savotiškoje būties migloje skęsta Viginto
Stankaus peizažai. Melancholiški pasaulio sistemos fragmentai kvestionuoja
peizažui priklausančio gylio, erdvės ir gaivios būties pojūtį. Abstrakčioje
sistemoje artimoje skysčio, tąsaus ir glitnaus pagrindu sukurtoje aplinkoje
daiktai, kūnai ir jų dalys tampa visos nuolat kintančios erdvės įkaitu
įformintu Arūno Daujoto tapyboje. Vytauto Eigirdo kūriniuose žmogaus,
dažniausiai moters seksualumas veda į pasitenkinimo erdvę. Čia tapyba tampa
estetinio beveik seksualinio pasigėrėjimo projektu, naujos kūno estetikos
paieškos metodu. Mitologinis arba įmitologintas kūnas nurodantis į istorijos ir
dabarties santykių virpėjimą atskleidžiamas menininko iš Ukrainos Sergej
Novikov tapyboje. Tikrovišku portretu, atliktu tekstilės meno priemonėmis, žavi
Ingos Likšaitės kūryba. Autorė tobulai atveria tekstilės ir šiuolaikinių
medijų, tokių kaip fotografija ar televizoriaus ekranas, santykį. Romantizuotos,
nuotykiams skirtos neregėtos, bet intuityviai pajaustos miestų ir gamtos erdvės
perkėlimas yra reikšmingas Jūratės Mykolaitytės tapyboje.
Tekste glaustai aptarta 2008 - 2010 m. projekte eksponuojamų menininkų kūryba
rodo, kad projekte didelis dėmesys skiriamas žmogaus vaizdui. Kūnas apie kurį
ne tik sudėtinga kalbėti, bet kartais ir pavojinga, tampa pagrindine projekto
ašimi. Regime savotišką kūno galimybių evoliuciją. Kūnas tarsi juda nuo
primityvistinio iki siurrealistinio, nuo abstrakcionistinio iki
hiperrealistinio savo atvaizdo. Taip pat svarbi kūriniuose atsiskleidžianti
poetika, kuri taip pat išryškėja miesto ir gamtos erdvių sankirtos
aktualizavimo metu.
Projekto organizatoriai svarsto, ateityje skirtingas kūrybos formas jungti į
bendro pobūdžio vienas kitą papildančiose kelių autorių kūrybos parodas. Taip
pat atkakliai ieškoma naujų projekte dalyvaujančių menininkų reprezentavimo
erdvių ir formų. Šaunu, kad projektas nėra lokalus. Mažuose miesteliuose
gyvenantys kultūros žmonės, meno mylėtojai dažnai pasigenda gero, kokybiško
meno eksponuojamo ne sostinėje. Dar didesnis alkis ištinka kai nėra įmanoma
įsigyti kokybiškų meno kūrinių. Lokalią ir centralizuotą kultūrą bando išplėsti
šio projekto organizatoriai. Teko bendrauti su ne vienu žymiu Lietuvoje ir
užsienyje menininku. Kūrėjai teigiamai atsiliepia apie projektą. Noriai į jį
įsijungia. Ne paslaptis, kad menininkai ir patys rodo iniciatyvą dalyvauti
šioje veikloje. Taip pat teko girdėti, kad šis projektas vienas rimčiausių
tokio pobūdžio veiklų Lietuvos kultūros padangėje. Reikia pastebėti, kad meno
parodų iniciatyvų egzistuoja ne mažai, tačiau neretai pasitaiko, kad vos kelis
kartus surengti projektai nutrūksta ir niekada neatgyja. Pasitaiko, kad jų
lokacija ypač siaura, kad jų tęstinumo beveik nėra, o kokybė visada vienoda.
Džiugu, kad projektas “Menas senuosiuose Lietuvos Dvaruose” plečiasi, keičia
savo formą, organizatoriai taiko įvairias marketingo strategijas, o menas kaip
prekė ne nuvertėja, bet įgauna naują, kokybišką estetinę ir piniginę
vertę.
Projektas “Menas senuosiuose Lietuvos Dvaruose 2010” vyks nuo balandžio1d. iki
2011 m. sausio 15 d. Daugiau informacijos www.menasdvaruose.lt .
Menotyrininkas Remigijus Venckus
El. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.