Laimonas Šmergelis – jaunas tapytojas, turintis su niekuo nesupainiojamą braižą. Jei kas nors kalbėtų apie jį ir negalėtų prisiminti pavardės, paminėjus kūdikius raudonomis ševeliūromis klausytojams išsyk pasidarytų aišku, kad kalbama apie tapytoją ir menotyrininką, maištavusį prieš nusistovėjusias temas, nedievinantį Vilniaus, nesibodintį savo darbus kabinti šalia darželinukų flomasteriais keverzotų kompozicijų, siunčiantį darbus ten, kur jų laukiama.
Vaikai niekaip nepalieka
Pastarųjų penkerių metų L.Šmergelio paveikslai – tai ištisinė virtinė pūstažandžių kūdikių, apvilktų laikraščiais ar prabangiais kimono, jojančių ant žirgo ar ant sraigės, ganančių žąsis. Užsikabinęs už vaikų temos, tapytojas jos iki šiol neišsemia: drobėje gimsta vis naujos kūdikiškos grimasos. „Man pačiam labai smagu tapyti šia tema, kol neišsisemiu, kol minčių yra, tol rutulioju... Nežinau, gal jau penkti metai. Gal sūnaus gimimas padarė įtakos? Seniau mano tema buvo visai kitokia, o kai stebi, kaip vaikas elgiasi, jo mimikas, grimasas, kyla minčių. Kelis sykius pabandžiau visa tai perteikti drobėje. Patiko. Tęsiau šią temą. Nutapau veidą, paskui galvoju, kas galėtų šis kūdikis būti. Sukuriu kokį nors personažą. Man vis dėlto svarbiausia yra veidas“, – ne pirmus metus kartojamą kūrybos eigą nusakė L. Šmergelis.
Uteniškio nutapyti kūdikiai – lyg nufotografuoti iš arti plačiakampiu objektyvu: šiek tiek neproporcingi, su išryškintomis detalėmis. Taip jaunas menininkas elgiasi sąmoningai, atkreipia dėmesį į tai, kas jam atrodo svarbiausia. Vaikiškam pasauliui nebūdingas proporcingumas: kuo mažesnis žmogutis, tuo jam daiktai, suaugusieji, pats pasaulis atrodo didesni. Ir vaikiškoje L.Šmergelio tapybos erdvėje nėra siužetų, kurie negalėtų būti įgyvendinti. Čia viskas įmanoma: vaikas gali sklęsti kartu su pienių pūkais ar savo skaisčiai raudono peruko-šalmo gilumoje apgyvendinti parskridusius paukščius.
Mokosi iš mažylių
Apie Vilnių provincijoje užaugęs Laimonas nesvajojo niekada. Bet ne dėl to, kad jo nežavi dideli miestai ar erzina per didelis judėjimas ir triukšmas. Vyras išlieka bohemiškai originalus: Vilniuje jam galėtų būti per daug gerai. Daugybė renginių, kurie traukia meno žmones, nuolatinis bruzdesys, įdomios asmenybės gali taip patraukti ir įtraukti, kad visai neliks laiko kūrybai. Retai įvykių sujudinama Utenos kasdienybė – kaip tik tai, ko reikia ištisoms valandoms kūrybos.
Prieš aštuonerius metus, kai buvo gana sunkus asmeninio gyvenimo laikotarpis, Laimonui trūks plyš reikėjo „valdiško“, kaip jis sako, darbo. Direktorė pasiūlė vietą vaikų darželyje Utenoje. Vyras prisipažįsta, kad iš pradžių buvo labai sunku, tačiau dabar, jau po aštuonerių metų darbo su pypliais, viskas pasidarė įprasta. Tarp vaikų ir dailininko atsirado savotiškas bendravimas, ryšys, neprimenantis kitų darbuotojų santykio su mažaisiais. Jau septintus metus L. Šmergelis nenutraukia tradicijos rengti bendras – savo ir darželio dailės būrelyje auklėjamų vaikų – parodas viena tema. Vieną kartą vaikai piešia svajonę, kitą kartą – angelą, vėliau – žmogų. Tokia pačia kryptimi savo kūrybiškumą nukreipia ir L. Šmergelis.
Būtent tai, kad jis nėra paprastas dėdė, pasakantis, ką nupiešti, o dailininkas, dirbantis ir savo paveikslus rodantis drauge su mažaisiais, jį skiria iš viso personalo. Vaikams didelė pramoga nueiti į vadinamąjį dailininko kambarėlį darželyje, kuriam laikui atsiskirti ne tik nuo įprastų grupės patalpų, bet ir nuo kasdienės atmosferos. „Vaikams patinka: atranda krūvas flomasterių, gali „pėckoti“, – su meile šneka L. Šmergelis.
Įamžintas daugybėje drobių
Jo paties gabumai buvo pastebėti ankstyvoje vaikystėje, pedagoginį darbą dirbantis dailininkas sako, kad vaikai išsiskiria iš kitų labai greitai. Nors visi mėgsta piešti, kai kurie iš jų turi kitokį požiūrį į užduodamą temą, ją supranta kitaip nei dauguma. Jų darbuose galima rasti tokių kompozicijų, ažūro, „kringeliukų“, iš kurių idėjų pasisemti gali ir profesionalas.
Galbūt vaikų tema ir lieka neišsemta, nes L.Šmergelį kasdien supa mažyliai. „Maži vaikai su savo pasauliu, su savo supratimu yra savotiškas įkvėpimas. Galbūt visa ši informacija kaupiasi pasąmonėje, juk jau aštuonerius metus dirbu su vaikais“, – sako L. Šmergelis. Vis dėlto dažniausiai tapyti jis naudoja savo sūnaus vaikystės nuotraukas. Vaikas negali ramiai sėdėti, pozuoti keturias ar penkias valandas – tiek prireikia nutapyti veidą. Todėl vis dar neišsemti kūrybos klodai yra daugybė fotografijų, kuriose jo mažametis sūnus juokiasi, raukosi, verkia, žiopso.
Dabar jau kūdikišką veidelį išaugęs aštuonmetis L.Šmergelio sūnus galėtų pretenduoti į daugiausia kartų nutapytą vaiką. Jo vaikystę mena ne vien šūsnys nuotraukų, bet ir plačiai po Lietuvą (pasaulį?) pasklidusios drobės su jo mažų dienų atšvaitais. Sūnus džiaugiasi tėvo darbais, kaskart smalsiai lekia pažiūrėti naujų drobių.
Didžiuojasi „žvaigždėmis“
„Vaikystė – be galo svarbus laikotarpis. Tai – ne ruošimasis būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepakartojamas gyvenimas. Ir nuo to, kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos, kas iš aplinkinio pasaulio pateko į protą ir širdį, labiausiai priklauso, koks žmogus būsi“, – taip filosofiškai kalba tapytojas.
Rodos, jauniems Utenos vaikų tėvams L.Šmergelis turėtų būti tikras atradimas, lobis. Būdamas profesionalus dailininkas, jis lavina jų vaikus nuo pat mažumės. Tačiau vyras sako ypatingo džiaugsmo tėvų akyse neregintis. Jie labai patenkinti tik per pačias parodas, kai atžalų darbai rodomi viešai. Apskritai viešumas jaunus tėvus yra visiškai užbūręs.
„Žmonių požiūris į meną paviršutiniškas. Tėveliai nori, kad vaikai būtų scenoje. Jei tik joje strikinėja, išsižioję žiūri: nori, kad vaikas būtų žvaigždė, aktorius. O į dailininkus visuomenės požiūris toks – ai, priplaukęs. Visokių yra – ir elitinių dailininkų, kurių paveikslai šimtus tūkstančių kainuoja, ir nevengiančių buteliuko. Negalima dailininkų nurašyti. Nors aš suprantu tėvus, kurie nori, kad jų vaikai būtų advokatai, Seimo nariai. Bet ir menininkų reikia“, – sakė L. Šmergelis. Jis tvirtino besilaikantis nuomonės, kad menas turi kelti dvasią. Ir pats stengiasi tapyti taip, kad žiūrėdami į jo darbus žmonės šypsotųsi.
Negali tapyti dėl pinigų
L.Šmergelio kūryboje buvo ir moters ciklas. Jo paveikslų moterys – įžūlios, spalvingos, gundančios, ekstravagantiškos. Galbūt L. Šmergelio gerbėjai pasiilgsta tų, jo jau senokai pamirštų motyvų, bet tapytojas žino, kad eina tuo keliu, kuriuo reikia. „Tapau ne dėl gerbėjų. Nebetapysiu vaikų tuomet, kai jie man nusibos. Žmonės visko nori. Bet dailininkų Lietuvoje yra daug, vieni tapo moteris, kiti – gamtą, treti – pastatus. Kas ko nori, gali surasti“, – keisti vaikų pasaulio temą artimiausiu metu neketina L. Šmergelis. Jis sako apskritai nebetapantis užsakymų, nes tuomet kurdamas negali atsikratyti minties apie pinigus, atpalaiduoti savo toli nunešančios fantazijos.
Dabar L.Šmergelis jau gali gyventi vien iš tapybos, tačiau prieš aštuonerius metus tokia anomis sąlygomis fantastinė mintis jam net nebūtų šovusi. Tada po studijų Šiauliuose į Uteną grįžusiam dailininkui verkiant reikėjo darbo. „Tapyba už kapeikas išsivaikščiodavo, išsidovanodavo. Taip gyvenimus nugyvena daug dailininkų“, – pasakojo L. Šmergelis.
Už savo darbus didelių sumų gauti jis nesvajojo, juolab kad pasirengusiųjų mokėti tokią kainą nebuvo daug. Tačiau laikui bėgant L. Šmergelį atrado didesnė dailės mėgėjų auditorija, jis tapo žinomesnis, taigi perkamesni ir jo kūriniai. Naujas jausmas būti reikalingam įkvėpė menininkui pasitikėjimo savimi, L. Šmergelis mano, kad produktyviausias ir geriausias jo kūrybos laikotarpis – nuo 2006 iki dabar. Maždaug tuo metu vaizdavimo būdas pakrypo nuo itin spalvingos tapybos į monochrominę. Vaikų žandukai ėmė blizgėti žalsvumu. „Iš pernelyg ornamentiškos, kartais agresyvios spalvinės gamos perėjau prie monochrominio vaizdavimo. Po daugelio spalvingų metų tai buvo tarsi poilsis akims“, – savo kūrybos pokyčius įvardija L. Šmergelis.
Kulturpolis.lt
Lina Rumbutytė
2009-03-24
Kulturpolis.lt
Vaikai niekaip nepalieka
Pastarųjų penkerių metų L.Šmergelio
paveikslai – tai ištisinė virtinė pūstažandžių kūdikių, apvilktų laikraščiais
ar prabangiais kimono, jojančių ant žirgo ar ant sraigės, ganančių žąsis.
Užsikabinęs už vaikų temos, tapytojas jos iki šiol neišsemia: drobėje gimsta
vis naujos kūdikiškos grimasos. „Man pačiam labai smagu tapyti šia tema, kol
neišsisemiu, kol minčių yra, tol rutulioju... Nežinau, gal jau penkti metai.
Gal sūnaus gimimas padarė įtakos? Seniau mano tema buvo visai kitokia, o kai
stebi, kaip vaikas elgiasi, jo mimikas, grimasas, kyla minčių. Kelis sykius
pabandžiau visa tai perteikti drobėje. Patiko. Tęsiau šią temą. Nutapau veidą,
paskui galvoju, kas galėtų šis kūdikis būti. Sukuriu kokį nors personažą. Man
vis dėlto svarbiausia yra veidas“, – ne pirmus metus kartojamą kūrybos eigą
nusakė L. Šmergelis.
Uteniškio nutapyti kūdikiai – lyg nufotografuoti iš arti plačiakampiu objektyvu: šiek tiek neproporcingi, su išryškintomis detalėmis. Taip jaunas menininkas elgiasi sąmoningai, atkreipia dėmesį į tai, kas jam atrodo svarbiausia. Vaikiškam pasauliui nebūdingas proporcingumas: kuo mažesnis žmogutis, tuo jam daiktai, suaugusieji, pats pasaulis atrodo didesni. Ir vaikiškoje L.Šmergelio tapybos erdvėje nėra siužetų, kurie negalėtų būti įgyvendinti. Čia viskas įmanoma: vaikas gali sklęsti kartu su pienių pūkais ar savo skaisčiai raudono peruko-šalmo gilumoje apgyvendinti parskridusius paukščius.
Mokosi iš mažylių
Apie Vilnių provincijoje užaugęs Laimonas nesvajojo niekada. Bet ne dėl to, kad jo nežavi dideli miestai ar erzina per didelis judėjimas ir triukšmas. Vyras išlieka bohemiškai originalus: Vilniuje jam galėtų būti per daug gerai. Daugybė renginių, kurie traukia meno žmones, nuolatinis bruzdesys, įdomios asmenybės gali taip patraukti ir įtraukti, kad visai neliks laiko kūrybai. Retai įvykių sujudinama Utenos kasdienybė – kaip tik tai, ko reikia ištisoms valandoms kūrybos.
Prieš aštuonerius metus, kai buvo gana sunkus asmeninio gyvenimo laikotarpis, Laimonui trūks plyš reikėjo „valdiško“, kaip jis sako, darbo. Direktorė pasiūlė vietą vaikų darželyje Utenoje. Vyras prisipažįsta, kad iš pradžių buvo labai sunku, tačiau dabar, jau po aštuonerių metų darbo su pypliais, viskas pasidarė įprasta. Tarp vaikų ir dailininko atsirado savotiškas bendravimas, ryšys, neprimenantis kitų darbuotojų santykio su mažaisiais. Jau septintus metus L. Šmergelis nenutraukia tradicijos rengti bendras – savo ir darželio dailės būrelyje auklėjamų vaikų – parodas viena tema. Vieną kartą vaikai piešia svajonę, kitą kartą – angelą, vėliau – žmogų. Tokia pačia kryptimi savo kūrybiškumą nukreipia ir L. Šmergelis.
Būtent tai, kad jis nėra paprastas dėdė, pasakantis, ką nupiešti, o dailininkas, dirbantis ir savo paveikslus rodantis drauge su mažaisiais, jį skiria iš viso personalo. Vaikams didelė pramoga nueiti į vadinamąjį dailininko kambarėlį darželyje, kuriam laikui atsiskirti ne tik nuo įprastų grupės patalpų, bet ir nuo kasdienės atmosferos. „Vaikams patinka: atranda krūvas flomasterių, gali „pėckoti“, – su meile šneka L. Šmergelis.
Įamžintas daugybėje drobių
Jo paties gabumai buvo pastebėti ankstyvoje vaikystėje, pedagoginį darbą dirbantis dailininkas sako, kad vaikai išsiskiria iš kitų labai greitai. Nors visi mėgsta piešti, kai kurie iš jų turi kitokį požiūrį į užduodamą temą, ją supranta kitaip nei dauguma. Jų darbuose galima rasti tokių kompozicijų, ažūro, „kringeliukų“, iš kurių idėjų pasisemti gali ir profesionalas.
Galbūt vaikų tema ir lieka neišsemta, nes L.Šmergelį kasdien supa mažyliai. „Maži vaikai su savo pasauliu, su savo supratimu yra savotiškas įkvėpimas. Galbūt visa ši informacija kaupiasi pasąmonėje, juk jau aštuonerius metus dirbu su vaikais“, – sako L. Šmergelis. Vis dėlto dažniausiai tapyti jis naudoja savo sūnaus vaikystės nuotraukas. Vaikas negali ramiai sėdėti, pozuoti keturias ar penkias valandas – tiek prireikia nutapyti veidą. Todėl vis dar neišsemti kūrybos klodai yra daugybė fotografijų, kuriose jo mažametis sūnus juokiasi, raukosi, verkia, žiopso.
Dabar jau kūdikišką veidelį išaugęs aštuonmetis L.Šmergelio sūnus galėtų pretenduoti į daugiausia kartų nutapytą vaiką. Jo vaikystę mena ne vien šūsnys nuotraukų, bet ir plačiai po Lietuvą (pasaulį?) pasklidusios drobės su jo mažų dienų atšvaitais. Sūnus džiaugiasi tėvo darbais, kaskart smalsiai lekia pažiūrėti naujų drobių.
Didžiuojasi „žvaigždėmis“
„Vaikystė – be galo svarbus laikotarpis. Tai – ne ruošimasis būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepakartojamas gyvenimas. Ir nuo to, kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos, kas iš aplinkinio pasaulio pateko į protą ir širdį, labiausiai priklauso, koks žmogus būsi“, – taip filosofiškai kalba tapytojas.
Rodos, jauniems Utenos vaikų tėvams L.Šmergelis turėtų būti tikras atradimas, lobis. Būdamas profesionalus dailininkas, jis lavina jų vaikus nuo pat mažumės. Tačiau vyras sako ypatingo džiaugsmo tėvų akyse neregintis. Jie labai patenkinti tik per pačias parodas, kai atžalų darbai rodomi viešai. Apskritai viešumas jaunus tėvus yra visiškai užbūręs.
„Žmonių požiūris į meną paviršutiniškas. Tėveliai nori, kad vaikai būtų scenoje. Jei tik joje strikinėja, išsižioję žiūri: nori, kad vaikas būtų žvaigždė, aktorius. O į dailininkus visuomenės požiūris toks – ai, priplaukęs. Visokių yra – ir elitinių dailininkų, kurių paveikslai šimtus tūkstančių kainuoja, ir nevengiančių buteliuko. Negalima dailininkų nurašyti. Nors aš suprantu tėvus, kurie nori, kad jų vaikai būtų advokatai, Seimo nariai. Bet ir menininkų reikia“, – sakė L. Šmergelis. Jis tvirtino besilaikantis nuomonės, kad menas turi kelti dvasią. Ir pats stengiasi tapyti taip, kad žiūrėdami į jo darbus žmonės šypsotųsi.
Negali tapyti dėl pinigų
L.Šmergelio kūryboje buvo ir moters ciklas. Jo paveikslų moterys – įžūlios, spalvingos, gundančios, ekstravagantiškos. Galbūt L. Šmergelio gerbėjai pasiilgsta tų, jo jau senokai pamirštų motyvų, bet tapytojas žino, kad eina tuo keliu, kuriuo reikia. „Tapau ne dėl gerbėjų. Nebetapysiu vaikų tuomet, kai jie man nusibos. Žmonės visko nori. Bet dailininkų Lietuvoje yra daug, vieni tapo moteris, kiti – gamtą, treti – pastatus. Kas ko nori, gali surasti“, – keisti vaikų pasaulio temą artimiausiu metu neketina L. Šmergelis. Jis sako apskritai nebetapantis užsakymų, nes tuomet kurdamas negali atsikratyti minties apie pinigus, atpalaiduoti savo toli nunešančios fantazijos.
Dabar L.Šmergelis jau gali gyventi vien iš tapybos, tačiau prieš aštuonerius metus tokia anomis sąlygomis fantastinė mintis jam net nebūtų šovusi. Tada po studijų Šiauliuose į Uteną grįžusiam dailininkui verkiant reikėjo darbo. „Tapyba už kapeikas išsivaikščiodavo, išsidovanodavo. Taip gyvenimus nugyvena daug dailininkų“, – pasakojo L. Šmergelis.
Už savo darbus didelių sumų gauti jis nesvajojo, juolab kad pasirengusiųjų mokėti tokią kainą nebuvo daug. Tačiau laikui bėgant L. Šmergelį atrado didesnė dailės mėgėjų auditorija, jis tapo žinomesnis, taigi perkamesni ir jo kūriniai. Naujas jausmas būti reikalingam įkvėpė menininkui pasitikėjimo savimi, L. Šmergelis mano, kad produktyviausias ir geriausias jo kūrybos laikotarpis – nuo 2006 iki dabar. Maždaug tuo metu vaizdavimo būdas pakrypo nuo itin spalvingos tapybos į monochrominę. Vaikų žandukai ėmė blizgėti žalsvumu. „Iš pernelyg ornamentiškos, kartais agresyvios spalvinės gamos perėjau prie monochrominio vaizdavimo. Po daugelio spalvingų metų tai buvo tarsi poilsis akims“, – savo kūrybos pokyčius įvardija L. Šmergelis.
Kulturpolis.lt