TIESA KALBA VAIKO LŪPOMIS...

Jei kas nors po užrašyta antrašte pasigenda nuorodos apie šių žodžių autorių, gali ją prikabinti. Tačiau ar būtina prie visko, kuo tiksliausiai ir, atrodytų, savais žodžiais nori pasakyti esmę, klijuoti autorystę, kai taip pat protingai galime pakalbėti vos ne kiekvienas?.. Juk tikrai tiesa kalba vaiko lūpomis...

Laimonas Šmergelis – ne naujokas Utenos (ir ne tik!) dailės pasaulyje. Nėra naujiena ir pastarojo meto jo kūrinių tematika, nes įvairiose ekspozicijose kaskart išvysdavome vis kitokių jo sukurtų spalvingų vaikų portretų, kurie išsiskirdavo ne tik ryškiomis spalvomis, bet ir kviesdavo dialogui. Tačiau tie, kas kovo mėnesį lankėsi Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje, turėjo gerokai nustebti, išvydę dar daugiau ir jau matytų, ir dar nematytų pažįstamo mažo žmogučio veidų, grimasų, šukuosenų ir pozų. Tikras vaikų pasaulis, kurio personažams gerai visur – ir ant žemės, ir aukščiau, ir net labai aukštai, t.y. jau ten, kur gali nunešti tik vaikų fantazijos ir sapnai.

Nuostabu, jog stebint šiuos portretus, net nekyla minčių apie monotoniją, nes kiekvienas žmogutis toks jau unikalus, toks jau gyvas ir iškalbus, kad... tik leiskis su juo į dialogą, ir sužinosi, ko dar nežinojai arba ką jau buvai pamiršęs. Ko vertos vien akys? Ir tos, atvirai besišypsančios, ir kažko klausiančios, ir valiūkiškai primerktos, ir net surakintos miego. O lūpos? Iš vienų girdi besiveržiantį juoką, besprūstančią nuostabą, besitelkiantį graudulį... Visai kaip gyvenime, nes vaiko lūpomis dabar jau tik ir tebekalba tiesa.

L.Šmergelis šios parodos nepavertė įvykiu, nesureikšmino, nors lyg ir turėjo tam pagrindo. Eksponuodamas tik mažą dalį pastarojo meto vaikų portretų, jis parengė ir išleido spalvingą darbų katalogą, pavadintą „Fantazijomis“, kurio pratarmėje paaiškino, kaip gimsta šios fantazijos „vaikišku veidu“, o menotyrininkas Remigijus Venckus pasamprotavo ir pakomentavo, ir kaip jos gyvena. Lyg to dar būtų maža, prie kiekvieno kataloge publikuojamo portreto pateikiami žaismingi Reginos Stundinės ketureiliai, skambantys kaip jau minėta tiesa iš vaiko lūpų. Dailininkas sakė iš pradžių katalogo portretams prakalbinti parinkęs įvairių citatų sentencijų ar aforizmų, tačiau dabar džiaugiasi šios minties atsisakęs, nes jam labai patinka į pagalbą pasitelktos senos pažįstamos Reginos Stundinės specialiai parašyti eilėraštukai, kuriems gimti net neprireikė daug laiko – pakako poros savaičių.

Į klausimą „kodėl vaikai?“ 38-erių metų dailininkas trumpai ir vienareikšmiškai atsakyti net nebando. Pasakodamas apie savo ieškojimus ir kasdienį darbą, apie pomėgį piešti žmones, o ne peizažus ar natiurmortus, jis tarsi pats ieško atsakymo, prisimindamas 2005-uosius, kai atsirado „darbai su arkliukais“. Geru impulsu tapo ir vystyklus išaugęs sūnus Edminas, dabar jau įkopęs į devintuosius metus. Prisidėjo ir darbas su mažaisiais vaikų darželyje „Šaltinėlis“, kurio „Menų kambarėlyje“ dailės mokytojas Laimonas moko piešti ikimokyklinukus. Kasdien matant ir bendraujant su tieka mažųjų dailės proceso stebėtojų ir dalyvių, būtų nuodėmė neužfiksuoti ir neparodyti kitiems tokio slėpiningo vaikų pasaulio, prie kurio formavimo ir pats prisidedi. Visgi galima įtarti, jog pagrindinis dailininko modelis ir mūza – jau minėtasis Edminas, kurio jau nestebina tėčio veikla ir jo paties „buvimas“ paveiksluose, kad ir koks transformuotas jis būtų.

Šia žmogaus transformacijos savybe L.Šmergelį galima gretinti su mažiausiai dviem garsiais lietuviais – ankstyvuoju Stasiu Eidrigevičiumi (storos moterys) ir Raimundu Šližiu (tiesiog saviti žmogėnai), tačiau mėgdžiojimo ar sekimo jais uteniškiui neprikiši – viską lemia savitas (šiltas ir jautrus) žvilgsnis į mažuosius mūsų pasaulio piliečius, kurie jau dabar – ir popierinių laivynų admirolai, ir raiteliai ant medinių žirgų, stebuklingų miestų ar pilių gyventojai, ant kurių tūpia paukščiai, iš rankų penimos žuvys, o išsidraikiusiuose plaukuose suka lizdus patys gandrai.

Kaip mėgstamiausius, Laimonas įvardija Renesanso meistrus, neslepia anksčiau žavėjęsis Salvadoro Dali kūryba. Dabar jam artimiausi savi, lietuviai – Miglė Kasinskaitė, Algis Griškevičius, Daiva Staškevičienė, Nomeda ir Šarūnas Saukos. O visų jo menų pradžia – Utena, kurios 4-ojoje (dabar – Dauniškio gimnazija) vidurinėje mokykloje piešimo paslapčių nuo vaikystės piešti mėgusį Laimoną mokė beveik visų uteniškių dailės mokytojas Vytautas Petronis, vėliau dar dėstęs ir Dailės mokykloje, kurioje vaikinas įsigudrino mokytis netgi du kartus – ir vaikų, ir suaugusiųjų skyriuje. Vėliau – dar ir dvigubi mokslai Šiaulių pedagoginiame institute (dabar jau universitete). Ten Dailės fakultete įgyti bakalauro (1995 m.) ir magistro (1997 m.) laipsniai tik dar labiau „užvedė“ jauną dailininką, kuris ir dabar nevadina savęs labai mokytu ir visažiniu, teigdamas, kad studijos, pirmosios darbų peržiūros, ekspozicijos tik įtraukė jį į nepaliaujamą kūrybinį procesą, kuris tęsiasi iki šiol. Uteniškis dėkingas puikiems dėstytojams Vincentui Gečui, Ričardui Garbačiauskui, Romanui Vilkauskui, įžvelgusiems ir išlavinusiems jo tapytojišką potencialą.

Pats Laimonas išskirtiniais vadina 2006-uosius, kuomet pajuto tikrąją kūrybinę pilnatvę. Jis be gailesčio atsisakė iki tol jo kūrybai būdingo groteskiško deklaratyvumo ir susitelkė ties vieninteliu jį dabar dominančiu objektu – vaiku.

Dailininko produktyvumas kai ką gali ir stebinti – apie 40 darbų per metus. Parodų taip pat daug – apie 10 per metus, ir personalinių, ir kolektyvinių. Laimoną tai džiugina, nes jis kuria žiūrovams ir dailės mylėtojams, todėl jis neprisiriša prie darbų taip, kad negalėtų su jais išsiskirti, nors neslepia keletą turįs ir neparduodamų – bent jau kol kas. Save jis vadina „etapiniu dailininku“, kuris, atradęs artimą temą, ją išsemia iki galo ir tada jau deda tašką, kuris reiškia ir naujo etapo pradžių pradžią. O savo tiesų požiūrį į kai kuriuos ankstesnius darbus, „pavyzdžiui, su moterimis...“, su lengva šypsena lūpose dailininkas pavadino „jau stebinančiais“.

Dar nežinia, ar ši paroda ir katalogas su visu spektru per kelerius metus tapytų vaikų portretų ir bus dviejų etapų sankirtos taškas, tačiau aišku viena: kada nors vėliau, pažvelgęs į unikalius vaikų galerijos portretus, dailininkas L.Šmergelis neturėtų sakyti, kad jie jį jau stebina.


Birutė Nenėnienė, Utenos diena

Nes tiesa visada kalbės vaikų lūpomis.

Spausdinti

DRAUGAI