LIETUVIŠKASIS SCHWARZENEGGERIS IR JO MENŲ KAMBARĖLIS

2008 rugpjūčio 12

Šių metų rugpjūčio 12 - rugsėjo 09 dienomis Lietuvos teatro, muzikos ir  kino muziejuje, Vilnius įvyko Laimono Šmergelio tapybos darbų pristatymas. Parodoje autorius pristatė 30 tapybos darbų sukurtų 2006 - 2008 metais.

Vita Morkūnienė


Darbas vaikų darželyje tapytoją L. Šmergelį įkvėpė šviesiems džiaugsmo potėpiams Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, atidaryta Laimono Šmergelio tapybos paroda trumpam pakeitė projekto \"Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose\" kryptį.

Projekto rengėjai kėlė sau tikslą su šiuolaikiniu menu, jo raidos tendencijomis kuo išsamiau supažindinti Lietuvos regionų gyventojus. Šį kartą netikėta pažintis laukė ne provincijos, bet sostinės. Uteniškis dailininkas daugeliui šio muziejaus (buvusių Mažųjų Radvilų rūmų) lankytojų tapo tikru atradimu.

Unikalus kaip autorius

Parodos lankytojai po salę žvalgėsi švytinčiomis akimis ir plačiomis šypsenomis nutviekstais veidais. Nuo sienų, nuo stendų į juos žvelgė pati vaikystė, palytėta neabejotino dailininko talento, lakios fantazijos, gaivinama žiūrovų prisiminimų, netikėtų asociacijų ir netramdomų emocijų.

Trisdešimt vaikystės paveikslų. Kiekviename – po žmogeliuką: pūstais žandais, didelėmis akimis ir šelmiškomis grimasomis. Būtybės, kurioms sunku rasti tikslų pavadinimą. \"Gal angeliukai? Gal vaikiukai? Keisti žmogiukai? Aš jų niekaip nevadinu\", – sako tų būtybių kūrėjas. Nenuostabu, kad prie jų nelimpa jokia etiketė. Jie unikalūs, vieninteliai tokie, kaip ir pats autorius, tykiai gyvenantis Utenoje ir vos prieš keletą metų su visa armija linksmų ir spalvingų savo paveikslų personažų pergalingai išėjęs platesnėn viešumon. Į galvą šauna paika mintis tuos žmogeliukus vadinti tiesiog \"šmergeliukais\". Kūrėjas pūstažandžiuose veiduose įspaudė tokią unikalią žymę, kad kartą pamatęs nebesumaišysi jų su niekuo kitu.

Gyvenimas sostinėje nežavi

Pastaruoju metu su savo darbais vis dažniau kviečiamas į Vilnių ir kitus didmiesčius, Laimonas visuomet su džiaugsmu grįžta į Uteną. Jis neslepia, kad gyvenimas sostinėje jo nežavi ir niekuomet nežavėjo. \"Vilnius mane visą laiką baugina. Nežinau, gal aš čia vienas toks? Visi gi lekia į Vilnių, ypač – iš kaimų: \"Oi, Vilnius, Vilnius! O iš manęs jis geria energiją. Šiandien su draugu atvažiavom į Vilnių nuo ryto – aš jau išsunktas jaučiuosi\", – parodos atidarymo dieną kalbėjo autorius.

Dėl tos pačios priežasties ir dailės studijas 1990-aisiais pasirinko ne Vilniuje, o Šiaulių universitete, kur buvo stiprus Menų fakultetas – į vieną vietą pretendavo net trisdešimt stojančiųjų. Niekada dėl to nesigailėjo. Pedagogai nespraudė į rėmus, leido laisvai skleistis kūrybinei individualybei. Po septynerių metų su bakalauro, magistro diplomais ir jauna, tą patį universitetą baigusia žmona jis sugrįžo į Uteną. Nesileido kalbinamas į doktorantūrą, nes buvo nusprendęs, kad su menais ji neturi nieko bendro. Gal būtų likęs Šiauliuose, bet miestas išgyveno krizę, siautė nedarbas, įsitvirtinti – jokių šansų, o vegetuoti nenorėjo.

Paragavo rupios kasdienybės

Ir Utenoje jauno talento niekas su pyragais nelaukė – ta pati krizė, tas pats nedarbas. Teko paragauti visko: dirbo naktiniu sargu, ant langų klijavo lipnias reklamas, ėmėsi kitokių atsitiktinių darbų – pragyventi iš kūrybos atrodė utopija. Pripažįsta, kad buvo sunku, kad sviro sparnai, bet visiškai palūžęs nebuvo. Tikėjo, kad toks gyvenimas netruks amžinai. Net ir pačiais sunkiausiais laikais neatsisakė kūrybos – tapė dėl savęs. Niekada nebuvo kilusi mintis geresnio gyvenimo lėkti ieškoti ieškoti kitur: į Vilnių, Kauną ar Airiją. Vieną dieną, po kokių 3–4 rutinos metų, Laimonui paskambino vaikų darželio-mokyklėlės \"Šaltinėlis\" direktorė ir pasiūlė dirbti su vaikais. Ką ten vaikais – vaikiukais nuo trejų iki penkerių metų.

Rinko pliusus kaip pedagogas

Aštuntus darbo vaikų darželyje metus skaičiuojantis L.Šmergelis ir šiandien ryškiai prisimena pirmąsias dienas čia. Pirmasis smūgis buvo moteriškas darželio kolektyvas – jis buvo vienintelis vyras. Antrąją dieną laukė antrasis išbandymas – visuotinis tėvų susirinkimas, kuriame netipišką pedagogą išvydusiems tėvams privalėjo paaiškinti, ką darys su jų vaikais. Jautėsi kaip Arnoldas Schwarzeneggeris kino filme \"Vaikų darželio auklėtojas\". Toliau buvo lengviau. Darželyje atsirado \"Menų kambarėlis\", jaunas dailininkas ėmėsi iniciatyvos rengti bendras parodas su vaikais. Pusmetį ar metus visi kuria pasirinkta tema, o su darbais išeina į viešumą. Pamažu tai tapo tradicija, atkreipė visuomenės dėmesį. Laimonas sakosi taip rinkęs pliusus kaip pedagogas – pliusų reikėję ataskaitoms, kvalifikacijai ir tvarkingam popierizmui. Ne tik tai – išreiškė save kaip kūrėjas. Paklaustas, ar neerzina darbas su mažaisiais, ar nesunku juos suvaldyti, Laimonas šmaikštaudamas atsako: \"Kai būna sunku, pagalvoju, kas būtų, jeigu dirbčiau su paaugliais? Tie vaikiukai dar nėra sugadinti gyvenimo.\" Jam jau ne kartą siūlė pereiti į didelę mokyklą – nepanoro. Nevilioja darbas ir dailės mokykloje – laiko kūrybai liktų kur kas mažiau.

Atpažįstamas iš \"kupetukų\"

Su vaikais permainos atėjo ne tik į Laimono asmeninį gyvenimą, bet ir kūrybą. Į paveikslus \"parėjo\" vizitine autoriaus kortele tapę žmogeliukai, kurių galvose ir įmantriose ševeliūrose atgyja netikėčiausios vizijos: lizdus sukasi paukščiai. \"Kai praskaidrėjo gyvenimas, tai ir darbai pasidarė lengvi, džiaugsmingi, linksmi\", – paprastai paaiškina Laimonas. Pirmasis žmogeliukas, prisimena, atsirado lyg netyčia. Nupiešė vaiką, ant galvos pripaišė kupetą plaukų – pasirodė linksma ir juokinga. Žmogučiai pasipylė kaip iš kiauro maišo: ir visi su valiūkiškom grimasom veiduose, su \"kupetom\", kuriose apsigyvena paukščiai, svajonės, pasakų personažai, atsiskleidžia gražus vaikystės pasaulis ir vaikų asmenybės. Išraiškingų grimasų ir vaikiškų veidų toli ieškoti nereikia – Laimonas kasdien sukiojasi tarp vaikų, šaukiančių jį mokytoju, dailininku ar tiesiog – dėde. Didžiulis įvykis ir postūmis kūrybai buvo sūnaus gimimas, į vaikystės paslaptį leidęs pažvelgti iš labai arti.

\"Man tai – neišsemiama tema iki pat šios dienos. Nuėjęs į dirbtuves aš visą laiką turiu ką tapyti. Kol kas neįsivaizduoju, kad galėčiau daryti kažką kita\", – apie savo \"kupetukus\" sako L.Šmergelis.

Teigiamas iš pašaukimo

Žiūrėdamas į L.Šmergelio paveikslus tiesiog negali nesišypsoti: tiek daug juose šviesos, žaismės gerumo. Paklaustas, ar yra geras iš prigimties, ar tokia yra jo kūrybinė pozicija, dailininkas trumpam surimtėja. \"Linksmas esu iš prigimties, būti geras stengiuosi, nes pasaulyje ir be manęs yra pernelyg daug blogio, smurto ir purvo. Kiek galima tuo purvu žmones nuodyti? Ar turi teisę tą šlykštumą ir blogį tiražuoti?\" – svarsto jis. Supranta, kad galėtų staigiai išpopuliarėti, pasidaryti pigią ir efektingą reklamą kurdamas smurtines ar pornografines temas. Sako, greitai pasklistų gandas apie Utenoje gyvenantį šizofreniką. \"Jeigu viduj nejausi malonumo nuo tokios kūrybos, kiek ilgai galėsi kurti? Pusmetį, metus? Paskui vis tiek pasidarys bloga, tave tai išsunks, pasijusi tuščias ir bejėgis. O aš bent jau kol kas įsivaizduoju save tik kaip kūrėją\", – jau visai rimtai apie kūrėjo paskirtį kalba Laimonas.

Aptiko interneto erdvėje

Pripažindamas, kad kūrybinės ir komercinės perspektyvos Utenoje prastos, L.Šmergelis su savo darbais ėmė rodytis Vilniuje ir kitur. Tiesa, pats nesiveržė, buvo kviečiamas. Internete paskelbti \"Kitokie\" jo paveikslai jau sudomino ne vieną galeriją. Projekto \"Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose\" koordinatorius Olegas Darčanovas L.Šmergelį taip pat aptiko interneto erdvėje.

\"Esu iš provincijos, nesitrinu šitoje meninėje sostinės terpėje ir galbūt esu kitoks negu, sakykime, Vilniaus dailininkai. Ne vien aš tai matau, mato ir kiti. Kai kas aikčioja iš nuostabos, giria, kai kam tai atrodo visai nepriimtina. Aš su tuo seniai susitaikiau\", – į klausimą, kokios reakcijos dažniausiai susilaukia iš žiūrovų, atsako L.Šmergelis. \"Žmonių – milijonai, prie kiekvieno neprisitaikysi. Blaškysiesi, ir tiek\", – priduria. Todėl ir nesistengia patikti ar įtikti. Daro tik tai, kas įdomu jam pačiam. Nesvarstydamas, ar tai komerciškai patrauklus darbas, ar ne, negalvodamas apie pinigus, kainas ir potencialius pirkėjus. Žino, patiks pačiam, tikrai patiks ir dar kažkam. Įsiklauso tik į savo \"vaikiukų\" pastabas, žiūri, kaip į paveikslus reaguoja jo paties sūnus.

'Kauno diena'

'Vilniaus diena'

Spausdinti

DRAUGAI