GRINDINIO VAIKĄ ĮKVEPIA SODŽIUS

Net keliasdešimties autorinių bei grupinių parodų autorius, keliolikos paveikslų ciklų dailininkas Laimonas Šmergelis – Utenos grindinio vaikas, taip ir neatsiplėšęs nuo gimtinės. Čia mokėsi, išvažiavo studijuoti dailės į Šiaulių pedagoginį universitetą, sugrįžo diplomuotas dailėtyros magistras ir „Šatinėlio“ mokyklėlėje – darželyje moko dailės pačius mažuosius.  Daug kuria, o kūryba taipogi įvairiapusė – grafika, šaržai, kompiuterinė grafika, bet didžiuma – tapybos kūriniai. Įdomiausia,  jog yra surengęs parodų drauge su savaisiais auklėtiniais – ir jis, ir vaikai piešia, pasirinkę tą pačią temą. Pedagogas pastebi, jog toks kūrybinių jėgų susivienijimas jam pačiam labai netikėtas – vaikai pažeria tokių fantazijos perliukų, kad suaugusysis ir nesumąstytų. Išgyvenęs ankstyvąjį kūrybos metą, kai dominavo pietietiško kolorito ryškios spalvos ir siužetai, pastarąjį L. Šmergelis paskyrė vaiko temai, ir jau kuris laikas įvardijamas tuo,  kuris piešia vaikus. Yra išleidęs ir spalvingą katalogą – knygelę „Fantazijos“, iliustruotą tapytais vaikų portretais.


    Vaikiškų veidų trauka

Vaikystės pasaulis, vaiko fantazijos laukas juk visada spalvingas, todėl ir šio dailininko vaikiškų portretų galerijose neužtiksi niūrių,  prislopintų spalvų. Tiesa, pirmasis ciklas „Angelai – vaikai?“ buvo kiek blankesnių, nes autorius bandė dangiškąsias būtybes sutapatinti su žemėje gyvenančiais vaikais. Nuo šių angelai mažai ir skyrėsi, tik vieninteliu atpažinimo ženklu – sparneliais, kurie buvo ir iš švelnios ėriuko vilnos, ir iš žąsies pasparnės pūko, o jų dailininko nupiešti sapnai buvo, kaip ir kūdikių su čiulptuko saldybe, ar nudrikusios seilytės miniatiūriniu purslu.

Paskui drobėse dailininkas kūdikius „užaugino“ ir jie pradėjo „bėgioti“, „jodinėti“ žirgeliais, „čiauškėti“ drauge su paukšteliais, draugauti su gyvūnėliais, rodyti savo emocijas. Keitėsi aprangos stilius, spalvos, vieni dailininko tapytieji vaikai švietė ryškiomis „ševeliūromis“, paskui buvo serbentų periodas, kai visi dėvėjo iš uogelių „suvarstytais“ apdarais, kepurėlėmis. O šią, ilgai užsibuvusią, žiemą gimė, tarsi pavasarį prisikviečiantis saulėtasis ciklas, kurio paveikslai iš tiesų pakrauna tarytum dangaus šviesulio energija.

Dailininko siužetai nesikartoja, jis su juvelyrine plonybe jaučia vaiko mąstysenos niuansus, gal būt, iš dalies ir todėl, kad pradinukas sūnus Edminas, iš abiejų tėvų surinkęs meniškuosius genus, gyvena savųjų, nesibaigiančių fantazijų pasaulyje, mažumą pasufleruodamas tėčiui.

L. Šmergelio kūryba turi ir pedagoginį, didaktinį užtaisą – jo nutapyti vaikai ne vien šypsosi, bet ir rodo „ožius“, kuriuos su lengva ironija nesunku išvaryti. Jie visuomet mylintys ir tausojantys gamtą, viliojantys miesto „sukompiuterėjusius“, „sumobilėjusius“ vaikus į šiosios nuostabų pasaulį su gyvaisiais vaizdiniais, pasakiškais paukščių choralais ir pievų kilimais, kuriuose žydi gražiausios gėlės – vaikai. Gal koks padauža, pamatęs sraigių „Pasimatymo vietą“ supras, kad ir šio padarėlio nereikia traiškyti, o su paukšteliais dalintis tos pačios riekelės trupiniais.


Regina STUNDIENĖ
„ŪP“ korespondentė


Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE MicrosoftInternetExplorer4

Regina STUNDIENĖ

„ŪP“ korespondentė

 

 

                                Grindinio vaiką įkvepia sodžius

 

Net keliasdešimties autorinių bei grupinių parodų autorius, keliolikos paveikslų ciklų dailininkas Laimonas Šmergelis – Utenos grindinio vaikas, taip ir neatsiplėšęs nuo gimtinės. Čia mokėsi, išvažiavo studijuoti dailės į Šiaulių pedagoginį universitetą, sugrįžo diplomuotas dailėtyros magistras ir „Šatinėlio“ mokyklėlėje – darželyje moko dailės pačius mažuosius.  Daug kuria, o kūryba taipogi įvairiapusė – grafika, šaržai, kompiuterinė grafika, bet didžiuma – tapybos kūriniai. Įdomiausia,  jog yra surengęs parodų drauge su savaisiais auklėtiniais – ir jis, ir vaikai piešia, pasirinkę tą pačią temą. Pedagogas pastebi, jog toks kūrybinių jėgų susivienijimas jam pačiam labai netikėtas – vaikai pažeria tokių fantazijos perliukų, kad suaugusysis ir nesumąstytų. Išgyvenęs ankstyvąjį kūrybos metą, kai dominavo pietietiško kolorito ryškios spalvos ir siužetai, pastarąjį L. Šmergelis paskyrė vaiko temai, ir jau kuris laikas įvardijamas tuo,  kuris piešia vaikus. Yra išleidęs ir spalvingą katalogą – knygelę „Fantazijos“, iliustruotą tapytais vaikų portretais.

 

                 Vaikiškų veidų trauka

 

Vaikystės pasaulis, vaiko fantazijos laukas juk visada spalvingas, todėl ir šio dailininko vaikiškų portretų galerijose neužtiksi niūrių,  prislopintų spalvų. Tiesa, pirmasis ciklas „Angelai – vaikai?“ buvo kiek blankesnių, nes autorius bandė dangiškąsias būtybes sutapatinti su žemėje gyvenančiais vaikais. Nuo šių angelai mažai ir skyrėsi, tik vieninteliu atpažinimo ženklu – sparneliais, kurie buvo ir iš švelnios ėriuko vilnos, ir iš žąsies pasparnės pūko, o jų dailininko nupiešti sapnai buvo, kaip ir kūdikių su čiulptuko saldybe, ar nudrikusios seilytės miniatiūriniu purslu.

Paskui drobėse dailininkas kūdikius „užaugino“ ir jie pradėjo „bėgioti“, „jodinėti“ žirgeliais, „čiauškėti“ drauge su paukšteliais, draugauti su gyvūnėliais, rodyti savo emocijas. Keitėsi aprangos stilius, spalvos, vieni dailininko tapytieji vaikai švietė ryškiomis „ševeliūromis“, paskui buvo serbentų periodas, kai visi dėvėjo iš uogelių „suvarstytais“ apdarais, kepurėlėmis. O šią, ilgai užsibuvusią, žiemą gimė, tarsi pavasarį prisikviečiantis saulėtasis ciklas, kurio paveikslai iš tiesų pakrauna tarytum dangaus šviesulio energija.

Dailininko siužetai nesikartoja, jis su juvelyrine plonybe jaučia vaiko mąstysenos niuansus, gal būt, iš dalies ir todėl, kad pradinukas sūnus Edminas, iš abiejų tėvų surinkęs meniškuosius genus, gyvena savųjų, nesibaigiančių fantazijų pasaulyje, mažumą pasufleruodamas tėčiui.

L. Šmergelio kūryba turi ir pedagoginį, didaktinį užtaisą – jo nutapyti vaikai ne vien šypsosi, bet ir rodo „ožius“, kuriuos su lengva ironija nesunku išvaryti. Jie visuomet mylintys ir tausojantys gamtą, viliojantys miesto „sukompiuterėjusius“, „sumobilėjusius“ vaikus į šiosios nuostabų pasaulį su gyvaisiais vaizdiniais, pasakiškais paukščių choralais ir pievų kilimais, kuriuose žydi gražiausios gėlės – vaikai. Gal koks padauža, pamatęs sraigių „Pasimatymo vietą“ supras, kad ir šio padarėlio nereikia traiškyti, o su paukšteliais dalintis tos pačios riekelės trupiniais.

 

Spausdinti