Paskutinio dešimtmečio Laimono Šmergelio kūryba orientuota į vaiko pasaulį, į pasaulį vaiko akimis, jo jausmais. Pats vaikas, kaip objektas, atsirado jau maždaug 2006 m., tačiau po apokaliptinių fantasmagorijų, siurrealaus erotizmo ir savotiškos socialinės satyros elementų ilgamečio vyravimo menininko kūryboje jis ne iš karto gimė tokiu angeliškai kūdikišku, kokį regime šiandien. Iš satyros, fantasmagorinių deformacijų, dvelkiančių „bjaurumo estetikos“ sekimu autorius „vadavosi“ bene trejetą metų, kol išgrynino ir nuskaidrino tyrą vaikišką sielą savo tapyboje. Pereinamuoju pavyzdžiu galima įvardinti „Žiniasklaidos magnato sūnų“ (2008), ironizuojantį socialinę realybę. Abejingas gilus vaiko miegas supriešinamas su jo (jo šeimos) statusą išryškinančiu apdaru. Nuo 2008-2009 m. satyra ir vaizdinės deformacijos ėmė užleisti lyderiaujančias pozicijas ramia šviesa užlietoms, glotniais potėpiais išgautoms realistinėms formoms, skleidžiančioms tyrą vaikišką emociją. Rimsta spalvos, paprastėja ir aiškėja stilius, subtilūs teptuko potėpiai kuria gelmės įspūdį. Tiek vizualiai, tiek ir tematiškai. Gal kiek per daug priartėjama prie iliustracijos žanro, tačiau tai menininko pasirinkimo teisė.
Tai, kas vyksta L. Šmergelio paveiksluose, vyksta belaikiškai („Snaudžiantis laikas“, 2013). Anot austrų filosofo Liudvigo Vitgenšteino, „amžinybė suprantama ne kaip begalinė laiko tąsa, o kaip belaikiškumas, kuomet amžinai gyvena tas, kuris gyvena dabar.“ L. Šmergelio kuriamų siužetų skleidžiamos ramybės ir absoliutaus akimirkos išgyvenimo kerai ir kuria tą amžinąjį „dabar“. Jo kompozicijos dažnai befonės ir paprastos. Už subalansuotos ramios spalvinių tonų skalės slepiasi kruopšti formų, šviesos analizė, subtilus meninis pajautimas ir savo darbo išmanymas. Nors pati vaikystės, vaikų tema žmonių sąmonėje dvelkia sentimentalumu, tačiau L. Šmergelio kompozicijos kupinos gilesnio jausmo nei sentimentai. Žiūrovas čia tarsi atgręžiamas į tas pamatines vertybes, kurios duotos kiekvienam žmogui, tačiau augdami, bręsdami mes jas išbarstome ir iš naujo atrasti galime tik grįždami į vaikystę, nelyginant į I. Bergmano žemuogių pievelę.
Vaikystės džiaugsmais ir atradimais trykštantys paveikslai primena to laikotarpio idealus ir ryžtą siekti savo svajonių („Besikalantys sparnai“, 2011, „Bandymas kilti“, 2017)) bei atveria akis dažno žmogaus dabarčiai išvysti. Kokia ta dabartis? Paukštį, kaip minties metaforą, pasitelkęs kūrėjas paveiksle „Užrakintos mintys“ (2017) vaizduoja galvą su narvelyje uždarytais paukščiais. Šie paukščiai narvelyje – tarsi mūsų mintys, kurias bijom paleisti, įgyvendinti, o gal net patys sau pripažinti, nes tikėjimą svajonėmis palikome kažkur vaikystėje.
Plaukams kūrėjas savo tapyboje dažnai suteikia minčių ar laiškų įvaizdį („Išlaisvintos mintys“ (2017), „Neperskaityti laiškai“ (2015), „Debesų gaudytojas“ (2016)), ar vaizduoja juos kaip lizdą paukščiams („Pavasarėja“ (2017), „Lizdelis“ (2016)). Ne veltui paukštis – žmogaus sielos simbolis, o mintys – tos sielos namai.
Rubensiškai žavūs L. Šmergelio mažyliai bei jau ūgtelėję vaikai savo draugijoje turi ne tik paukščius, bet ir katinus bei kitus gyvūnus, netgi kiaulaitę kultinio paršiuko Čiuko vardu, atkeliavusią veikiausiai iš paties autoriaus nostalgijos savo vaikystės laikui („Paršiuko Čiuko gimtadienis“, 2014).
Kruopščios L. Šmergelio paveikslų kompozicijos, stulbinantis paprastumas ir jaukumas, atidumas detalėms, apšvietimui, šešėlių gelmė, visa kūrinio atlikimo precizika ir profesionalumas savaime nuostabūs, tačiau įžvelgus semantines kūrinių prasmes, suvokus dailininko tapybos misiją, atsiskleidžia dar gilesni jo kūrybiniai pjūviai, ne tik atveriantys praradimo žaizdas, bet ir komunikuojantys su žiūrovu apie atradimo galimybes. Ir tegul būna tai iliustratyvu, tegul būna jausminga, bet tai yra tikra ir tai veikia.
Menotyrininkė VILMA KILINSKIENĖ
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
2019 m. vasario 10 d.