• +37061108686
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Jis vis dar nori gražumo, juk estetinės teisės neatima joks laikmetis. Ir kuomet spurdanti fantazija perima jį patį, nešdamasi įkvėpimo gelmėn, užgimęs kūrinys perkeičia ir kitų jausmus. Dabarties nuliūdnėjimuose dailininko Laimono Šmergelio parodos tarsi šiltos, šviesios oazės, užtveriančios kelią liūdesio miražams. Prie jo paveikslų šypsosi vaikai, suaugusieji, „prisegę“ žvilgsnius, sugrįžta į taurias vaikystės dienas, nors garsiai ir nebeišdrįsta apie tai prisipažinti...

Laimonas Šmergelis – jaunas tapytojas, turintis su niekuo nesupainiojamą braižą. Jei kas nors kalbėtų apie jį ir negalėtų prisiminti pavardės, paminėjus kūdikius raudonomis ševeliūromis klausytojams išsyk pasidarytų aišku, kad kalbama apie tapytoją ir menotyrininką, maištavusį prieš nusistovėjusias temas, nedievinantį Vilniaus, nesibodintį savo darbus kabinti šalia darželinukų flomasteriais keverzotų kompozicijų, siunčiantį darbus ten, kur jų laukiama.

Žmogaus egzistencija neįsivaizduojama be estetinės patirties. Estetinė patirtis visada siejama su meninės kūrybos produktais. Dažnai susidaro nuomonė, kad menui ne visada skiriamas didelis dėmesys. Dėmesio stoka argumentuojama socialinės, politinės, švietimo ar kokiomis panašaus pobūdžio problemomis, jų aktualizavimu. Dažną kūrėją aplanko apmaudas, kai meno kūrinys dėl ne tinkamo arba mažo finansavimo beveik nepasiekia žiūrovo. Dera pastebėti, kad egzistuoja privačios iniciatyvos kurios atlieka gelbėtojo vaidmenį. Krizė, atrodžiusi kaip kažkokia jūra be krantų, privačios, pilietinių paskatų sąlygotos, iniciatyvos dėka pradeda siaurėti.