• +37061108686
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

KAIP GYVENA FANTAZIJA VAIKIŠKU VEIDU

Fantazijos kažkam priklauso. Jas kažkas išleidžia į pasaulį. Pas tą kažką jos ir vėl sugrįžta. Kūryboje fantazijos veikia kaip medijos – žmogaus tęsiniai. Jos pasklinda už paties žmogaus ribų. Tik tuomet kai fantazija virsta kūnu ji sugeba sugrįžti pas savo autorių. Jei ji netampa kūnu , tuomet nugrimzta kažkur  į pražūtį kaip niekam nebereikalingos vaikystės akimirkos. Meno praktikoje fantazija turi autorių ir geba likti amžinos vaikystės žaidimų objektu. Tiesa, postmodernizmo koncepcijos neretai propaguoja autoriaus mirtį, tačiau vis tiek lieka autorių , kuriuos atpažįstame iš jų kūrybos braižo.

Argi neatpažįstame Laimono Šmergelio iš jo paveiksluose gyvenančių mažų žmogeliukų? Veidai aptakių formų ir smulkios minkštos rankutės primena vaikišką kūną. Nors... gal labiau kūdikio kūną? Braunantis giliau, link kūrinio prasmių ir daugiaprasmybių , galima iškelti vaiko autentiškos fantazijos klausimą. Bet gali pasirodyti, kad tinkamiau kelti kūdikio fantazijos klausimą. Kyla esminė problema, ar visi suaugę prisimena savo kūdikystės laikotarpio fantazijas? Gal būt apie jas fantazuoja meno kalba? Nors menininkas remiasi profesionalios meno kalbos konvencijomis, tačiau jo pateikta vaiko fantazijos vizija asmeniška. Galima išskirti keturis vaiko fantazijos bruožus:

1.  Pasaulio dydžių suvokimas nėra adekvatus realiai egzistuojančiam pasauliui;

2.  Nerealistinės spalvos ir jų deriniai;

3.  Neproporcingos daiktų formos, jų struktūra alogiška;

4.  Situacijos ir elgesiai neadekvatūs; neturi nieko  bendro su tikrąja realybe.

Visi šie išvardinti bruožai rodo, pagrindinį vaiko fantazijos tikslą  - neigti egzistuojantį pasaulį. Vietoj jo susikurti savo realybę pilną, nuotykių ir visiškai kitokios tvarkos. Vadinasi, pagrindinis vaiko tikslas yra žaisti. L. Šmergelio pasaulis taip pat tampa žaidimo forma. Argi ne žaidimais užsiima menininkai ir taip priartėja prie vaikų? Gal tik menininkams lemta pažinti vaikišką fantazijų pasaulį?

Drobėje atsiskleidžiantis vaikiškas pasaulis yra spalvotas. Čia spalva egzistuoja kaip nuotykis arba nutikimas. Žiūrovui spalva netikėtai leidžia sutikti personažą, patirti jo emocijas. Drobėje, panašiai kaip ir fantazijose, spalvų kontrastų dėka  išyra arba atsiranda struktūra.

Čia negali būti tarp, kaip ir negali būti pereinamų vaikų emocijų. Jei jie pyksta, tai pyksta iš tikrųjų, jei verkia- tai niekada nesulaiko ašarų. Kokias emocijas regime L. Šmergelio vaikų veiduose? Dauguma jų nustebę pačiu pasauliu, kuriame jie gyvena. Kai kurie jų praradę žadą – atvėpusiais žandikauliais stebi priartėjančias, dar neregėtas pasakiškas struktūras. Kai kurie rimti, nes žaidžia iš ties rimtus žaidimus, kurių negali suvokti jokie suaugę tėtės ir mamos. Bet kokie yra tie, kurie svajoja? Jie tuo pačiu nustebę ir laimingi. Svajonė visada tampa pasakiška. Žaidybinis kūrinių pobūdis rodo, kad menininkas atsisako būti deklaratyviu. Kūryba tampa nuolatiniu lanksčiu egzistenciniu stoviu, tarsi nesibaigiančia svajone. Argi ne apie tai prabyla menininkas?


Kūrybinio kelio pradžioje mano tapyba buvo daugiau deklaratyvi, simbolistinė, atlikta ekspresionistine maniera. Daug ironijos, dažna groteska. Kūryba atrodė kaip jaunatviškas maištavimas prieš nusistovėjusius tarybinius kanonus bei taisykles. Vėliau pasikeitė tapybos žanras ir išraiškos priemonės. Iš pernelyg ornamentiškos, kartais per daug agresyvios spalvinės gamos perėjau prie monochrominio vaizdavimo, kuris po daugelio spalvingų metų buvo tarsi poilsis akims. Kūrybos personažas tapo mažas žmogeliukas su didele pūkuota „ševeliūra“, primenančia šieno kupetą. Jis turėjo lengvučius, tarsi iš vilnonio siūlo suveltus sparnelius. Aš tą žmogutį interpretavau kaip Angelą, kuris atkeliavęs į žemę mėgaujasi žemiškais džiaugsmais. Aš taip įsigilinau į šiuos personažus, kad temos tiesiog keitė viena kitą. (Cituojama iš L. Šmergelio laiško R. Venckui)


Svajonei menininkas nesuteikia konkretaus pavidalo ir vaidmens. Jis tik sukuria trapius jos kontūrus. Paveiksluose svajonė dažniausiai sugrįžta laikina arkliuko forma pas miegantį personažą. Arkliuko struktūra sunerta iš kažkokių keistų siūlų. Atrodo, vaikas tik akimirkai prisiliečia prie svajonės (arkliuko) nugaros. Trapi akimirka gali būti išbaidyta ir niekada nesugrąžinta.  Personažas, kaip ir svajonė, į paveikslą ateina iš menininko kasdienės erdvės.


Mano žmogeliukai įgavo tikrų vaikų bruožų. Galbūt tai lėmė darbas darželyje ir bendravimas su mažaisiais?! Žinoma – sūnaus kūdikystės prisiminimai! Vaiko, kaip pagrindinio personažo, naudojimas tarytum virto profesine liga. Neatsispiriu pažvelgti ir nusišypsoti išskirtinius bruožus turinčiam mažyliui. Bandau įsivaizduoti jį kaip įdomų personažą mano būsimam paveikslui.


Mažoje drobėje susispietusiems vaikams pasaulis tampa neregėto masto, be galo didelis ir platus. Atmenu kai būdamas visiškas pyplys atvykdavau pas senelius praleisti vasaros atostogas (ar galite patikėti ir aš buvau kažkada pyplys; vaikai visada mano, kad suaugę niekada nėra buvę vaikais). Atrodo, kad mūsų kiemas ir gatvė buvo be galo didžiuliai. O kai vieną dieną slapčia su draugais išėjome į miestą, tuomet apėmė didelė panika. Pasirodo, už mūsų gatvės pabaigos yra pats didžiausias miestas. Vėliau miestas sumažėjo, didžiausio kategorija atiteko Lietuvos, dar vėliau ir kitų valstybių, bei žemynų teritorijoms. Ką rodo ši situacija? Žmogaus socializacijos proceso metu keičiasi pasaulio suvokimas. Kuo daugiau pažįsti pasaulio, tuo jis mažesnis tampa, kuo mažiau jo regi- tuo jis neišmatuojamas ir be galo platus. Ar ne tokį pasaulį siūlo ir šiuolaikinis menas: daugiafigūrinį, išbarstytą, kartais bejausminį ir perdėtai logišką. Kuo virsta maži žmogeliukai šiame ne vaikiškame pasaulyje?


Kai šiuolaikinis modernusis menas taip persipynė ir susimaišė su įvairiais stiliais, argi svarbu klijuoti etiketes? Aš orientuojuosi į jausminį pradą. Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas.

Galvodami apie svajones, paklauskime patys savęs- kaip svajonė išlaikoma, kokia ji lieka šiandienos žmogui? Svajonę, trapią ir sunertą iš neaiškių gijų, kartais męs patys išbaidome. Kaip - paklausite manęs? Kuo labiau pažįstame pasaulį, tuo labiau išbaidome svajones. Vis rečiau svajojame ir rečiau pajaučiame pasaulio begalybę. Kur slepiasi dingusi pasaulio begalybė? Gal ją vis dar geba atrasti ir išskleisti tapyba, ar koks kitas žmogaus rankomis sukurtas menas?

Pasaulis tarsi išbarstomas ir tuo pačiu surenkamas  interneto tinklais. Per kelias sekundes aplankome visai kitą pasaulio kraštą. Kompiuterio monitorius tampa langu į pasaulį, savotiška transporto priemone. Pasirodo, kad be nuolat tobulėjančių medijų mes dar galime keliauti ir tapybos kūrinio pagalba. Ar ne tokią mums teikia galimybę L. Šmergelis? Tik kur keliausime, jei savo fantazijas ir svajones palikome ten, kažkur už bejausmio monitoriaus. Nemanykite, kad aš digifobas. Ne, toks nesu,  tik siūlau kartais susigrąžinti savo fantazijas ir svajones tapybos kūrinio pagalba. Iš dalies galime teigti, kad L. Šmergelis mums siūlo mūsų pačių atvaizdus. Mūsų pačių svajones, kurios neišsipildė, mūsų viltis, kurias apleidome ir mūsų jausmus kuriuos uždarėme ir nebemokame su jais gyventi.

Negatyvoji vaikiškų pavidalų pusė yra ta, kad jie asocijuojasi su laboratorinėmis, sukurtomis, klonacijos proceso pasekmėmis. Tiesa, Vakarų kultūroje vienas iš paskutiniųjų meno klyksmų yra genetinis menas. Nors dauguma šio meno kūrinių įgyvendinami tik vizualizuojant arba kuriant kompiuterines vaizdo simuliacijas, tačiau yra ir žmogiškojoje realybėje egzistuojančių kūrinių. Bet ar tas, kuris sukurtas, gali būti agresyvus ir nemielas? Čia, kaip ir tapyboje, slypi dvi emocinės kūrinio galimybės: pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip personažas vaizduojamas – mielas arba priešiškas, o gal agresyvus. Net nemielu vaizduojamas personažas gali tapti mielu arba priešingai. Visa tai priklauso nuo to, kaip žiūrovas pats nusiteikęs kūrinio atžvilgiu. Kokiomis emocijomis pritvinkęs susitinka su personažais ir jų realybe?

Viliuosi, kad šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje, jūs ateinate į meno galerijas kupini teigiamo nusiteikimo. Žiūrėdami į meno kūrinius, siekiate pripildyti save gerų, teigiamų, fantastiškų įspūdžių ir susigrąžinti pasaulį, kurį męs dažnai prarandame ne tik dirbdami sudėtingus darbus, bet ir užmiršdami, kad galima žaisti, fantazuoti ir svajoti. Pats menininkas pripažįsta, kad vaikystė labai svarbi žmogaus gyvenime- tuomet kodėl gi į ją mums negrįžti per jo siūlomus meno kūrinius.


Vaikystė – be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne ruošimasis būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepakartojamas gyvenimas. Ir nuo to, kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos vaikystės metais, kas iš aplinkinio pasaulio įėjo į protą ir širdį – nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi tapsi.


menotyrininkas Remigijus Venckus

Vilniaus dailės akademija, Šiaulių universitetas

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2009 vasario 26 d.


© 1994-2021 smergelis.lt