DAILININKAS LAIMONAS ŠMERGELIS

Recenzija – rekomendacija

Tapytojas Laimonas Šmergelis (g. 1972-06-25, Utena) meno kūrybos keliu žengia drąsiai dar nuo 1985–ųjų metų, kai baigė Utenos Vaikų dailės mokyklą, kurioje papildomai studijavo ir suaugusiųjų grupėje. 1995 m. dailininkas baigė Dailės ir darbų pedagogo bakalaurą, o 1997 m. dailėtyros magistrantūrą Šiaulių universitete. Po studijų Šmergelis grįžo į Uteną, kurioje gyvena ir kuria iki šių dienų.
Pastebėtina, kad nuo 1990 m. tapytojas aktyviai dalyvauja meno parodose ir įvairiuose kultūriniuose projektuose. Jis yra surengęs daugiau kaip 60 autorinių parodų, o taip pat dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Dar studijų metu dailininkas dalyvavo aštuoniose vietinės ir respublikinės reikšmės grupinėse parodose. 1997-2008 m. savo kūrybą Šmergelis demonstruodavo kasmetinėse Utenos dailininkų parodose; taip pat tapybos kūriniai būdavo eksponuojami kasmetinėse Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodose, tarptautiniuose ekslibrisų konkursuose „Utenos krašto tapytojai“.

Dailininko kūryba gausiai demonstruota grupinėse parodose, kurios rengtos Vilniuje (2011, 2018), Klaipėdoje (2008), Šiauliuose (2007), Nidoje (2005), Utenoje (2009, 2015 – 2018), Dusetose (2011 – 2018), Molėtuose (2009), Zarasuose (2010). Šmergelis taip pat dalyvavo grupinėse parodose užsienyje: Olandijoje (2009, 2011), Austrijoje (2013) ir Australijoje (2015). Kūryba taip pat pristatyta ir tarptautinėse meno mugėse: Belgijoje (2008), Olandijoje (2008 – 2009, 2012, 2014), Jungtinėje karalystėje (2011), Italijoje (2013 – 2014).

Įspūdingą kiekį autorinių parodų menininkas surengė šiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje (2005 – 2009, 2012, 2013), Kaune (2008 – 2009, 2014), Panevėžyje (2009), Kelmėje (2008 – 2009), Utenoje (1999, 2002 – 2016, 2018), Kėdainiuose (2013), Anykščiuose (2002, 2004, 2006, 2008, 2014), Zarasuose (2004), Molėtuose ir Dusetose (2006) Jonavoje (2009). Menininko autorinės parodos surengtos ir kitose valstybėse: Olandijoje (2008), Vokietijoje (2009), Australijoje ir JAV (2015).

Su Šmergelio kūryba išsamiai galima susipažinti apsilankius jo personalinėje interneto svetainėje: www.smergelis.lt (žiūrėta 2019-02-01).

 

Dailininkas Šmergelis yra gerai pažįstamas ir atpažįstamas Lietuvos meno padangėje. Jo tapyba neretai patraukia dėmesį ne tik dėl bendražmogiškai pažįstamo, paprasto siužeto, bet ir dėl puikiai įvaldytos technikos. Menininko tapybos savitumą galima apibrėžti net konkrečiais trimis punktais:

1. Tapytojo siužetai saviti. Čia savitumą lemia vaizduojami herojai – maži žmogeliukai, primenantys vaikus. Pastebėtina, kad šiais laikais reta dailininko, kuris puikiai suprastų vaiko, o juo labiau kūdikio, anatomiją ir galėtų kūno struktūrą realistiškai atvaizduoti paveiksle. Šis kūrybos aspektas tikrai rodo Šmergelio išvystytą meistrystę.

2. Vaizduojami vaikai yra ne tik realistiški (ir dėl to patraukiantys žiūrovo dėmesį), bet ir dekoratyviai subtilūs. T.y. dekoratyvumas žiūrovą ne erzina, bet perkelia į savotišką kitą, labiau iliuzinę, žavingą, fantazijomis pasidabinusią aplinką (arba aplinką provokuojančią fantazuoti). Naujausiuose savo paveiksluose Šmergelis specialiai pabrėžia tapybos dekoratyvumą. Jo neslėpdamas menininkas leidžia dekoratyvumui harmoningai atsiverti kaip dar vienam tapybos privalumo gestui.

3. Tikriausiai dėl akivaizdaus kūrybos dekoratyvumo net vaizduojami siužetai atrodo lengvi, svajokliški ir nereikalaujantys jokio papildomo įtempto mąstymo. Šis paveikslų dekoratyvumas sugestijuoja ir kūrinio pritaikomumo funkciją; t. y. vos tik pažvelgus į menininko tapybą iš karto kyla noras fantazuoti istoriją, arba ieškoti čia pat aprašyto intriguojančio siužeto, kuris įprasmina tapybą kaip literatūros kūrinio iliustraciją.

Kadangi šie trys, glaustai apibūdinti dailininko Šmergelio tapybos aspektai yra esminiai, todėl jie visi yra verti išsamesnės analizės. Tolimesnėse recenzijos pastraipose būtent jie ir bus išsamiai analizuojami.

 

Jau minėta, kad bendražmogiški Šmergelio tapyboje vaizduojami siužetai yra lengvai suvokiami, priimtini ir žavintys žiūrovą. Šiuo atveju susiduriame su daugeliui iš mūsų aktualiu asmens vidaus atvaizdavimo probleminiu klausimu. Dailininko tapyba mums byloja apie malonius išgyvenimus, prisiminimus apie atradimų ir nusistebėjimų džiaugsmą. Taip atsiranda žavėjimąsi vaikyste, o taip pat ir nuolatinis siekį ją poetizuoti / romantizuoti. Visa tai susišaukia su prancūzų filosofo Jacques Derrida (1930 – 2004) išsakyta mintimi apie tai, kad išorė ekspresyviai imituodama vidų vaizduoja operatyviai suvokiamus jausmus. Tad šiuo atveju tapyba lyg džiaugsmo giesmė, kuri tarytum iš savęs išplėšia vidų, ištraukia į išorę ir leidžia pamatyti tai ką galima vadinti slaptu išgyvenimu, intymiu patyrimu. Anot Derrida „tapymas yra reprodukavimo gestas, vienodai skylantis į išorę ir vidų, o išraiška jau yra pradėjusi vesti jausmą iš jo paties, ji jau pradėjusi jį išstatyti ar vaizduoti“[1]. Maža to, Derrida pastebi, kad tapybinis reprezentavimas – tai lyg maginis  žiūrovo sugavimas ir nužudymas[2].

Šmergelio kūrybos suprantamumą, temos bendražmogiškumą ir siužeto vartojimo malonumą taip pat galima interpretuoti remiantis Arno Anzenbacherio (g. 1940) meno esmės paaiškinimu: „[…] vieną vertus, mene svarbu yra tai, kas yra perteikiama ar išreiškiama, t.y. dvasinis turinys. Antra vertus, yra tam tikra terpė, medžiaga, kurios pagalba perteikiama arba išreiškiama […]“[3]. Lyg ir gali pasirodyti, kad toks meno apibūdinimas kuria savotišką priešpriešą, tačiau ji yra puikiai įveikiama tuomet kai Šmergelis siekia harmonijos, t. y. turinio ir medžiagos vienovės.

Šmergelio tapybos atveju akivaizdu, kad dekoratyvumas ir iliustratyvumas iš dalies mūsų dėmesį nukreipia net ir į klausimų apie tapybos fenomeną lauką. Walteris Benjaminas (1892 – 1940) yra pastebėjęs, kad tapyba sunkiau pasiduoda analizei nei filmuotas vaizdas. Taip yra todėl, kad filmas tiksliau perteikia situaciją[4]. Šiai minčiai neprieštarauja ir Ernstas Hansas Gombrichas (1909 – 2001), teigdamas jog tapybai esant tokioje padėtyje (kurią lemia jos prigimtis) reikia fantazijos pastangų ir nepaprastų sugebėjimų[5], o juos visus, be abejo, ugdo šiuolaikinė kultūra, perpildyta įvairiais vaizdais, jau tapusiais puikiai atpažįstamais ikoniniais reprezentantais. Tad šiuo atveju Šmergelio tapyba provokuoja žiūrovą fantazuoti bei fantazuojant nepaisyti realybės dėsnių. Taip yra todėl, kad priešingai nei filme drobėje ne tik trūksta, bet ir negali būti tam tikrų akivaizdžių duomenų, tokių kaip fiziškai suvokiamos erdvės ir laiko kaitos, lemiančios gerokai išsamesnį atvaizduojamo pasaulio suvokimą.

Šmergelio tapyba labai akivaizdžiai parodo, kad žmogaus pasaulis susideda ne vien tik iš daiktų; tai – simbolių tikrovė. Tad šiuo atveju, kaip pasakytų Gombrichas, „ribos tarp tikrovės ir fantazijos iš tikrųjų nėra“[6], o tapyba lyg filosofija egzistuoja kaip kiekvieno mąstančio kasdienybės dalis. Tapyba, kaip ir filosofija siekia geriau apibrėžti žmogaus gyvenimą ir veiklos formas[7], net ir tuo metu kai ji atrodo žaidybiškai lengvabūdiška ir dekoratyvi. Maža to, tapyba mums gali atrodyti ir kaip atvirkštinis gestas psichoanalizei. T. y. psichoanalizė privalo išvaduoti iš neadekvačių ir nepamatuotų fantazijų bei priversti realybę matyti tokią kokia ji yra, o Šmergelis (tikėtina jog visiškai nesąmoningai) siekia priešingo efekto. Jis žiūrovams suteikia galimybę identifikuotis su ta fantazija, kuri atvaizduojama drobėje[8].

 

Dailininkas Laimonas Šmergelis yra ne tik kūrybingas, bet ir profesionaliai plėtojanti savo kūrybos braižą. Jos kūrybinis produktyvumas, stebinantis meninis aktyvumas domina ne tik meno mylėtojus, bet ir vertintojus bei kolekcionierius. Todėl rekomenduoju dailininkui Laimonui Šmergeliui suteikti meno kūrėjo statusą

 

Prof. Dr. REMIGIJUS VENCKUS

Medijų menininkas ir kritikas

Antakalnio g. 65 – 45, LT-10207 Vilnius

Tel: +370 607 89535

El. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Interneto svetainė: www.venckus.eu

Grafinių sistemų katedra

Fundamentinių mokslų fakultetas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Saulėtekio al. 11, LT-10223, Vilnius

El. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. (darbo)

2018 m. Lapkričio 2 d.



[1] Derrida, J. (2006). Apie Gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 266 (iš prancūzų kalbos vertė N. Keršytė).

[2] Ten pat, 377.

[3] Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 31 (iš vokiečių kalbos vertė A., Degutis, D. Macevičienė, T. Raudeliūnas, T. Sodeika, A. Sverdiolas, G. Žukas).

[4] Benjamin, W. (2005). Nušvitimai: esė rinktinė. Vilnius: Vaga, 236 (Iš vokiečių kalbos vertė L. Katkus).

[5] Gombrich, E. H. (2000). Dailė ir iliuzija: vaizdo psichologijos studija. Vilnius: Alma Littera, 46 (iš anglų kalbos vertė. R. Antanavičiūtė).

[6] Ten pat, 85.

[7] Žr. Aster, von. E. (1995). Filosofijos istorija. Vilnius: Alma Littera, 327 (iš vokiečių kalbos vertė L. Anilionytė).

[8] Ši išvada suformuluota remiantis Slavojaus Žikeko kritika, nukreipta į Jacques Lacano psichoanalizę; žr. Žižek, S. (2010). Sveiki atvykę į tikrovės dykumą: esė. Vilnius: Kitos knygos, 29 (iš anglų kalbos vertė E. Klivis, A. Žukauskaitė, N. Vasiliauskaitė).

2008–2019 m. Laimono Šmergelio tapyba

Paskutinio dešimtmečio Laimono Šmergelio kūryba orientuota į vaiko pasaulį, į pasaulį vaiko akimis, jo jausmais. Pats vaikas, kaip objektas, atsirado jau maždaug 2006 m., tačiau po apokaliptinių fantasmagorijų, siurrealaus erotizmo ir savotiškos socialinės satyros elementų ilgamečio vyravimo menininko kūryboje jis ne iš karto gimė tokiu angeliškai kūdikišku, kokį regime šiandien. Iš satyros, fantasmagorinių deformacijų, dvelkiančių „bjaurumo estetikos“ sekimu autorius „vadavosi“ bene trejetą metų, kol išgrynino ir nuskaidrino tyrą vaikišką sielą savo tapyboje. Pereinamuoju pavyzdžiu galima įvardinti „Žiniasklaidos magnato sūnų“ (2008), ironizuojantį socialinę realybę. Abejingas gilus vaiko miegas supriešinamas su jo (jo šeimos) statusą išryškinančiu apdaru. Nuo 2008-2009 m. satyra ir vaizdinės deformacijos ėmė užleisti lyderiaujančias pozicijas ramia šviesa užlietoms, glotniais potėpiais išgautoms realistinėms formoms, skleidžiančioms tyrą vaikišką emociją. Rimsta spalvos, paprastėja ir aiškėja stilius, subtilūs teptuko potėpiai kuria gelmės įspūdį. Tiek vizualiai, tiek ir tematiškai. Gal kiek per daug priartėjama prie iliustracijos žanro, tačiau tai menininko pasirinkimo teisė.

Tai, kas vyksta L. Šmergelio paveiksluose, vyksta belaikiškai („Snaudžiantis laikas“, 2013). Anot austrų filosofo Liudvigo Vitgenšteino, „amžinybė suprantama ne kaip begalinė laiko tąsa, o kaip belaikiškumas, kuomet amžinai gyvena tas, kuris gyvena dabar.“ L. Šmergelio kuriamų siužetų skleidžiamos ramybės ir absoliutaus akimirkos išgyvenimo kerai ir kuria tą amžinąjį „dabar“. Jo kompozicijos dažnai befonės ir paprastos. Už subalansuotos ramios spalvinių tonų skalės slepiasi kruopšti formų, šviesos analizė, subtilus meninis pajautimas ir savo darbo išmanymas. Nors pati vaikystės, vaikų tema žmonių sąmonėje dvelkia sentimentalumu, tačiau L. Šmergelio kompozicijos kupinos gilesnio jausmo nei sentimentai. Žiūrovas čia tarsi atgręžiamas į tas pamatines vertybes, kurios duotos kiekvienam žmogui, tačiau augdami, bręsdami mes jas išbarstome ir iš naujo atrasti galime tik grįždami į vaikystę, nelyginant į I. Bergmano žemuogių pievelę.

Vaikystės džiaugsmais ir atradimais trykštantys paveikslai primena to laikotarpio idealus ir ryžtą siekti savo svajonių („Besikalantys sparnai“, 2011, „Bandymas kilti“, 2017)) bei atveria akis dažno žmogaus dabarčiai išvysti. Kokia ta dabartis? Paukštį, kaip minties metaforą, pasitelkęs kūrėjas paveiksle „Užrakintos mintys“ (2017) vaizduoja galvą su narvelyje uždarytais paukščiais. Šie paukščiai narvelyje – tarsi mūsų mintys, kurias bijom paleisti, įgyvendinti, o gal net patys sau pripažinti, nes tikėjimą svajonėmis palikome kažkur vaikystėje.

Plaukams kūrėjas savo tapyboje dažnai suteikia minčių ar laiškų įvaizdį („Išlaisvintos mintys“ (2017), „Neperskaityti laiškai“ (2015), „Debesų gaudytojas“ (2016)), ar vaizduoja juos kaip lizdą paukščiams („Pavasarėja“ (2017), „Lizdelis“ (2016)). Ne veltui paukštis – žmogaus sielos simbolis, o mintys – tos sielos namai.

Rubensiškai žavūs L. Šmergelio mažyliai bei jau ūgtelėję vaikai savo draugijoje turi ne tik paukščius, bet ir katinus bei kitus gyvūnus, netgi kiaulaitę kultinio paršiuko Čiuko vardu, atkeliavusią veikiausiai iš paties autoriaus nostalgijos savo vaikystės laikui („Paršiuko Čiuko gimtadienis“, 2014).

Kruopščios L. Šmergelio paveikslų kompozicijos, stulbinantis paprastumas ir jaukumas,  atidumas detalėms, apšvietimui, šešėlių gelmė, visa kūrinio atlikimo precizika ir profesionalumas savaime nuostabūs, tačiau įžvelgus semantines kūrinių prasmes, suvokus dailininko tapybos misiją, atsiskleidžia dar gilesni jo kūrybiniai pjūviai, ne tik atveriantys praradimo žaizdas, bet ir komunikuojantys su žiūrovu apie atradimo galimybes. Ir tegul būna tai iliustratyvu, tegul būna jausminga, bet tai yra tikra ir tai veikia.

 

 

Menotyrininkė VILMA KILINSKIENĖ

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2019 m. vasario 10 d.

 

 

 

 

KAIP GYVENA FANTAZIJA VAIKIŠKU VEIDU

Fantazijos kažkam priklauso. Jas kažkas išleidžia į pasaulį. Pas tą kažką jos ir vėl sugrįžta. Kūryboje fantazijos veikia kaip medijos – žmogaus tęsiniai. Jos pasklinda už paties žmogaus ribų. Tik tuomet kai fantazija virsta kūnu ji sugeba sugrįžti pas savo autorių. Jei ji netampa kūnu , tuomet nugrimzta kažkur  į pražūtį kaip niekam nebereikalingos vaikystės akimirkos. Meno praktikoje fantazija turi autorių ir geba likti amžinos vaikystės žaidimų objektu. Tiesa, postmodernizmo koncepcijos neretai propaguoja autoriaus mirtį, tačiau vis tiek lieka autorių , kuriuos atpažįstame iš jų kūrybos braižo.

Skaityti daugiau: KAIP GYVENA FANTAZIJA VAIKIŠKU VEIDU

ESĖ APIE JAUNĖJANTĮ ŽMOGŲ

Laimono Šmergelio parodos pavadinimas reikalauja paklausti ir atsakyti, kiek žmogaus gyvenime svarbi praeitis, o kiek ateitis? Kas iš jų, laiką dalinančių į dvi dalis, užima svarbesnį vaidmenį? Kadangi surastas ir logiškai grindžiamas atsakymas gali būti labai greitai paneigtas, dėl to verta iš naujo iki begalybės klausti apie praeitį ir dabartį. Su jaunėjimo ir senėjimo procesu siedamas šios tiesos paieškas pasistengsiu pateikti Laimono Šmergelio trylikos kūrybos metų apžvalgą.

Skaityti daugiau: ESĖ APIE JAUNĖJANTĮ ŽMOGŲ